Norėjau pabendrauti su draugais, išvažiuoti savaitgaliui. Žmona pasakė, kad geri santykiai su žmona šeimoje yra svarbiau už draugus. Taip pat viename tikrai rimtame moksliniame žurnale ji skaitė apie apie 75 metus vykdyta JAV tyrimą. Buvo klausiama, ar turtas ir laimė yra tas pats. Pasirodo, kad ne.
Kaip sakė vienas milijardierius, sukūręs tetrapaką: „Turtas neatneša laimės. Turtas atneša galimybę daryti ką nori. Tai – komfortas“.
Paklusau žmonai. Šeima svarbiausia už viską. Taip praradau visus draugus. Paneigiau instinktyvų ir būtiną vyrų poreikį bendrauti vyriškoje aplinkoje. Toje, kurioje konkurencija tampa adrenalinu, kitos formos orgazmu. Tai tas pat, kas atimti iš motinos vaiką.
Fantazijos ir orgijos
Apie drauges nėra ir ko pagalvoti. Nesitrankau, nes Biblijoje vienas įsakymas skelbia „Nesvetimoteriauk!“. Žmona, tai žinodama, nuramina. Sako, kad galiu mylėtis su ja kada noriu ir kiek noriu. Nors ji nelabai dažnai nori, bet dėl vyro ir šeimos laimės padarys bet ką. Nors ir pati nenori. Esą, visi vyrai „tokie“ (be manęs nė vieno kito vyro niekada neturėjo, tai iš kur ji gali žinoti...).
Todėl myliuosi pasakiškai, pasitelkęs vis žiauresnes pornografines fantazijas. Na, orgijas ir panašiai. Ne, fantazijos nesmurtinės. Esu prieš smurtą prieš moteris, gerbiu lygias teises. Lygiomis teisėmis mano žmona nesinaudoja, nes jai ta idėja skamba labai jau vyriškai.
Ji nori likti moteriška, o moteris visada pasyvi lovoje, mat „aktyvi moteris nėra moteriška, o pasyvus vyras asocijuojasi su gėjais“ (iš kur ji tai ištraukė?), todėl vyras visada turi pradėti ir imtis iniciatyvos. Štai tada jis – tikras vyras, o ji – ta pasyvi, tikra moteris.
Nuo to žinojimo turiu būti laimingas, laimingiausias vyras pasaulyje. Ir kas, kad be draugų? Ir kas, kad net į barą nenueinu? Kad su draugais (kurių jau nebeturiu) pažvejoti neišvykstu?
Holivudo idilė
Svarbiausia, gražus namas (tikrai labai gražų turime), gražūs vaikai, gražios mašinos, pinigai banke, mylinti žmona. Tikra Holivudo idilė, neperdedu. Namuose viskas tobula, velniškai gražu, iki mažiausiu detalių. Už lango ežeras, gamta, saulėtekis, saulėlydis, miegamasis su vaizdu į ežerą, lova su tobula žmona (kuri dažnai, be jokios aistros, pamačiusi mane tiesiog išskečia koja). Žmona, su kuria fantazuojame, pasimylime ir – bučkis, labanaktis.
Manot, mano gyvenimas tuščias?
Skaitome, einu (kartais – su vaikais) į kiną, teatrą. Mat mano žmona nori pabūti viena namuose. Jau apie 10 metų ji nori pabūti namuose. Kartais sukandu dantis, sėdu į mašiną, trenkiuosi vakare miesto link, bet sąžinė pradeda graužti. Nenoriu nieko įskaudinti, nenoriu prarasti tobulos šeimos.
Juk sakoma, kad laimę atneša ne pinigai, ne kekšės, ne draugų būrys, ne svečiai (žmona niekada nieko nekviečia ir man draudžia. Na, ne tiesiogiai, bet tik išgirdusi, kad ką pakviesiu, pavirsta kančios išraiška, pradeda tiradą tema „kaip aš pavargau nuo tavo draugų ir svečių“, nors tų draugų jau šimtą metų pas mus nebuvo).
Todėl visai arti miesto apsisuku ir – namo.
Vienatvė darbo kambaryje
Grįžęs įsipilu 1975 metų viskio „Ben Nevis“, sėdu prieš televizorių, apsimetu, kad nematau pilno priekaištų žvilgsnio „juk prie vaikų geri, jie viską mato“. Einu į savo darbo kambarį, atbėga vaikai, slepiu stiklą, bendrauju, sakau, kad myliu (tikrai myliu), bet laukiu nesulaukiu, kada pagaliau juos paguldys miegot.
Tada išsitraukiu savo stiklą, cigarą (langą praveriu, nes nes...), įsijungiu kompiuterį, pasigainioju pornografijos pievose, išsivalau dantis, atsigulu šalia žmonos, ji atsuka nugarą, primena, kad imčiau iš nugaros ir, jeigu galima, greičiau – nors ir supranta, kad vyrui reikia ilgiau, bet jau pavargusi.
Ryte išsivalau dantis, apsirengiu, išeidamas sakau: „Myliu tave.“
Darbe vėl uždirbu kelis šimtus tūkstančių, man ploja per petį, už nugaros šnibždėdami: „Na ir sekasi tam kalės vaikui“, „Laimingas bičas“, „Gražuoliukas“, „Pavydžiu jo žmonai“, „Kad aš tokį turėčiau“.
Grįžtu namo, apkabinu vaikus, sakau žmonai: „Myliu tave, trokštu tavęs“, – čia ji kiek krūpteli.
O kitą rytą... Kitą rytą eisiu paduoti prašymo skirtis. Daugiau taip negaliu, velniop. Niekam nelinkiu tokioje laimėje būti tokiu nelaimingu. Nesinori ištarti garsiai šių žodžių, bet sau prisipažįstu, kad degraduoju. Vaikų gaila, savęs gaila, žmonos gaila.
Bet savo gyvenimo, to, anot žmonos „nelaimingo“, kuriame prieš vedybas buvau toks šauniai laimingas – to gyvenimo gaila daug daugiau.
Žinau, kad žmona skaito šią rubriką, todėl sakau tau, senai nemylima žmonele – ate, brangioji. Kiek teatrališka pabaiga visai tinkama teatrališkam mano dešimties metų gyvenimui su tavimi.
Įdomu, kaip reaguosi perskaičiusi. Stebėsiu tave. Su tikrų tikriausiu malonumu.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų sausio 13 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
