Trumpai papasakosiu apie mus, kad niekas negalvotų, jog esam kokie nors asocialai. Susipažinom studijuodami, draugavom, apsigyvenom kartu, dirbom, atostogavom, svajojom. Mylėjom vienas kitą labai. Susituokėm, susilaukėm pirmo vaiko. Džiaugėmės be galo, be krašto. Susilaukėm antro, trečio. Įsigijom namą, dirbom, tvarkėmės.
Viskas pradėjo keistis, kai vyras perėjo dirbti į kitą darbą. Pareigos atsakingos, daug rūpesčių ir nervų. Aš jį suprantu – vaikai, nesibaigiantys darbai ne tik darbe, bet ir namie – tikrai pavargsta. Aš irgi dirbu, todėl buitį dalijamės per pusę. Jam tenka sunkiausi fiziniai darbai, nes ir aš nuolat pavargusi. Sukamės, sukamės, sukamės...
Vyras pradėjo vis dažniau būti piktas. Pastebėjau, kad kartais grįžta išgėręs. Priekaištavau, bet jis sako, kad tai jam padeda išgyventi sunkų laikotarpį. Vis dažniau būna ir ašarų, ir pykčių, visko. Nenori jis prisipažinti, kas jį slegia. Bet kartais sako, kad jaučiasi nelaimingas.
Bet grįžtu prie esmės.
Praėjusios savaitės viduryje buvo vyro gimimo diena. Buvom iš anksto aptarę, kad vidury savaitės kažką daryti nėra šansų, o savaitgalį pasikviesime draugų. Bet ta tikroji jo gimimo diena man įsimins turbūt visam gyvenimui...
Grįžę po darbų, stojome prie darbų. Jų dar daugiau, nes netrukus ruošiamės važiuoti atostogauti. Vyras nuėjo pjauti kieme žolės, o aš likau su vaikais. Sukurpiau jiems greitą vakarienę, pamaitinau, sutvarkiau virtuvę, o tada grįžo vyras.
Aš jo beveik nepažinau. Jis paklausė, kur vakarienė. Sakau, bus karšti sumuštiniai, bet dar nespėjau padaryti. Vyras dar labiau apsiniaukė – kaip audra. Tarškindamas indus ir labai piktas stojo pats daryti. Sakau, leisk, aš juk padarysiu. Jis mane tik pastūmė. Užuodžiau, kad vėl išgėręs.
Jaučiuosi tragiškai. Jis neleido, kad jam padėčiau. Kad vaikai nematytų tokio tėvo, liepiau eiti į kitą kambarį žiūrėti filmukų.
Išsikepęs sumuštinių ir pavalgęs jis griuvo ant lovos. Sakau, pasakyk, kas atsitiko.
„Mano gimtadienis, o tu man negalėjai net sumuštinių iškept. Žinok, aš tave labai myliu“, – ištarė jis su tokia pagieža, kad iki šiol tai matau ir girdžiu.
Bandžiau pasiteisinti, kad nespėjau. O tada... Jis griebė nuo grindų savo šlepetę ir metė į mane... Pataikė į veidą, spėjau truputį ranka prisidengti...
Visą naktį negalėjau miegoti. Atrodo, užsnūstu, bet čia jau akys atmerktos ir žiūri į lubas. Nežinau, čia gal šokas buvo. Tiesiog visą naktį prasikankinau. Kitą dieną atsikėlėm ir nieko nekalbėję išsiruošėm iš namų. Jis vis dar piktas. Mes vis dar beveik nesišnekam. Darbe vaikštau kaip zombis.
Atrodo, visos šeimos aplink laimingai gyvena, tik mes kažkokie nevykėliai – su ašaromis ir barniais. Nežinau, kaip atleisti ir pamiršti. Širdis plyšta. Kaip atostogauti kartu? Juk jau dabar aišku, kad kelionėje geros nuotaikos nebus. Ir vaikų gaila, kad mato mus tokius.
Skirtis? Negaliu taip lengvai priimti tokio svarbaus sprendimo. Ir negaliu patikėti, kad šitiek metų išgyvenę kartu, tiek gražaus visko patyrę, taip šlykščiai baigsim...
Tas poelgis mane taip įžeidė... Pasijutau sumaišyta su žemėmis. Na, kas turi atsitikti, kad kažką mestum į savo mylimą žmogų? Nenoriu šnipinėti, bet gal tai ženklas, kad jis turi kitą moterį?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
