Tačiau vieną dieną teko pamatyti filmą „Maldos už Bobį“. Filme pasakojama apie mano metų jaunuolį, kuris prisipažįsta tėvams, kad yra kitoks. Motina galiausiai sūnaus išsižada, vaikinas nusižudo. Po filmo daug mąsčiau apie tai. Pagalvojau, o jei man taip atsitiktų?
Mano šeima taip nekenčia homoseksualų, kad ir manęs išsižadėti galėtų. Pajutau savotišką gailestį kitos pakraipos žmonėms. Jų gydyti nereikia, nes tai – ne liga.
„Pede**stas, iškrypėlis...“ – tokie pasakymai yra netolerancijos pasekmė. Na, žmonės, supraskit – jų buvo ir bus. Jūs homoseksualų neišnaikinsit. Kada gi suprasit, kad jie nėra kitokie? Jie – tokie patys žmonės (kad ir kaip tai būtų sunku suprasti neišprususiems žmonėms). Teks jums susitaikyti.
Tiesiog manau, kad reiktų paprastos tolerancijos. Na taip, suprantu, jų reikalavimai kartais atrodo už ribų, jų paradai rodosi išpūsti. Bet plauti rankas, jei tave paliečia gėjus? Skubėkit nusiplaut, nes dar užsikrėsit „nepagydoma liga“... Šiek tiek tolerancijos nepakenktų. Nereikėtų savo vaikams aiškinti, kokie nenormalūs ar sergantys žmonės jie yra.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
