Nuo vyro ligos pradžios daugiau nei 20 metų. Tada ji trenkė kaip žaibas. Vyras ir jo brolis – gydytojai, tad svarstyti diagnozės nereikėjo.
Išgyvenau visas pandoros negandas. Nepriteklių, vyro depresijas, savo depresijas. Augo vaikai, reikėjo sprendimų. Po žinios apie ligą buvau negailestinga. Buvau negailestinga vyrui emocine prasme, nes privalėjau dirbti, suteikti šeimai visavertį gyvenimą.
Dabar galiu konstatuoti, kad elgiausi teisingai... Po visų nemalonių staigmenų susiėmiau, orientavausi į vaikų ugdymą, vyro mitybą, savo karjerą.
Čia – tik maži epizodai gyvenimo. Praeitas pragaras. Visada sulaukiu klausimų, kaip jaučiasi šeimos nariai, ligonis. Mano savijauta – lyg savaime suprantama. 20 metų nei laisvalaikio, nei atostogų, nei pramogų. Ar gailiuosi? Ne. Šiandien turiu tai, ko siekiau. Namą, išsilavinusius vaikus, mėgstamą veiklą.
Kartą poliklinikoje sutikau moterį, ji paprašė užleisti vietą eilėje, nes namuose laukė gulintys tėvai. Apėmė siaubas, kaip ji tvarkosi.
Aš jau išlipau iš tos duobės, nebenoriu atsiminti, kaip viskas vyko diena po dienos. Suprantu šeimas, auginančias neįgalius vaikus, tai nesuvokiamai sunku. Bet ar kam rūpi neįgaliuosius namie slaugantys artimieji? Kviečiu, jei rūpi, jungtis, nelikti nuošaly.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
