Gyvenu Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) jau 16 metų ir paskutini kartą teko būti Lietuvoje prieš 9 metus. Gruodžio mėnuo – migravimo namo mėnuo. Vizitai pas gimines, šeimas ir draugus. Mums, kurie švenčių metu negrįžta namo, gruodis – liūdniausias mėnuo. Ne kartą esu sakiusi, kad norėtųsi jį praleisti ir šokti tiesiai į sausį.
Emigracija buvo ir bus kiekvienos tautos galvosūkis bei skausminga realybė. Mano rašinys ne apie tai…
Grįžimas tų, kurie išvyko, vienų yra laukiamas. O kitiems sukelia jausmus, kurių jie nepripažins, nes juk yra geresni už geresnius.
Skubėjimas į poliklinikas, dantistų kabinetus ir vaistines žmonėms sudaro tokį įspūdį, tarytum šie ką tik buvę broliai lietuviai sugrįžo pasiglemžti to, kas jiems nepriklauso. Ir jie nenusipelno pasitikrinti sveikatos, turėti sveikus dantis ar gerti vitaminus.
Parduotuvėse emigrantai perka daugiau nei įprasta, nes jie daug ko yra pasiilgę ir senai beragavę. Tačiau ar verta ant jų pykti, kai jie susimoka kasoje savo pinigais, o ne jūsų? Ar jų rūbai ir striukės jums trukdo praeiti ir tiesiog sugadina dieną?
Tai, kad jų mašina, kuria važiavo daugiau nei 24 valandas namo, galbut yra naujesnio modelio arba, neduok Dieve, senesio – irgi pretekstas paburnot ir pasibaisėti? O jeigu mama ir tėtis, vaikams išvažiavus, nepasirodys avėdami naujus batus ar vilkėdami paltus – tai irgi bus verta priekaištų vaikams?
Kodėl tiek pykčio ir apgaulės iš tų, kurie nebuvo išvažiavę ir neragavo tos „saldžios“ duonelės emigranto? Kodėl kuo toliau, tuo labiau žmogiškumas ir tolerancija tautoje blėsta? Neviltis ir gyvenimas prie to privedė? Ar paprasčiausiai yra lengviau šmeižti ir apkalbėti negu pasakyti gerą žodį? Nejau gerumo ir dosnumo, o svarbiausia, tolerancijos neliko Lietuvoje?
Aš tuo metu buvau vidurinėje mokykloje ir gerai prisimenu, kaip prezidentas Valdas Adamkus sakydavo: „Linkiu Lietuvai daugiau tolerancijos!“
Taigi ir aš noriu jums visiems palinkėti tolerancijos. Pabandykit minutėlę sustoti prieš teisdami ar burnodami apie emigrantus. Ar iš gero jie skuba į poliklinikas, ar iš gero metus laukia apsilankymo pas dantistą?
Nėra emigracija lengva ir ji – ne silpnų nervų žiūrovams. Nenorit, kad jus apkalbėtų, tai neapkalbėkit kitų, nepasiduokit bangai, kuria, atrodo, lengviau plaukti ir smerkti kitus.
Mano sūnus jau 10 metų leidžia Kalėdas be senelių, aš – 16 metų be tėvų, be tradicijų ir be artimųjų apsilankymų. Darbas ir atstumas taip jau sudėliojo viską.
Tad tų laimingųjų grįžtančiųjų vardu norėjau paprašyti – būkit atlaidesni ir supratingesni. Čia emigrantų tėviškė, tėvų namai, giminės ir ta jungtis, kurios jie taip trokšta visus metus būdami kitur.
Susimąstykit sekundėlę, kad ne visiems tėvams pasiseks apkabinti vaikus ir anūkus, palinkėti jiems linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų... Aš pažįstu tą skausmą. Ir nors tas gyvenimo kelias mano pasirinktas, aš to nelinkiu niekam. Įkvėpkit gerumo drąsos būti kitokiais, būti laimingais. Ir džiaukitės dėl kitų – tai įmanoma ir būtina, norint surasti savo laimę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
