Ėjo laikas, kuo toliau, tuo daugiau pradėjom bendraut ir jis mane visai sudomino. Štai mes susitikom. Pagalvojau – o jis simpatiškas...
Buvom sutarę nuvažiuoti į kino teatrą. Bevažiuodama dažnai žiūrėjau į jį su šypsena – buvo sunku valdytis... Pakeliui pasiėmėm jo draugą su mergina – jiems taip pat buvo pirmas susitikimas.
Ir štai mes kino teatre, einam į salę, prasidėjo filmas. Sėdėjom vieni šalia kitų. Niekada nepamiršiu to mielo jo žvilgsnio – įstrigo ilgam. Filmui pasibaigus, nuvažiavom kavos, o paskui judėjom namo. Pakeliui jie pamatė daug daug gėlių. Oi, tie berniukai. Vienas įteikė man, o kitas kitai merginai.
Po kelių dienų mes vėl susitikom. Jis įteikė man gėlių ir bilietus į kitą filmą. Taip ir pradėjom susitikinėt, prasidėjo mūsų draugystė. Tas laikas taip greitai bėgo, labai greitai... Visos akimirkos kartu buvo nuostabios, visas laikas praleistas kartu – tai nepakartojama.
Deja, mes pradėjom pyktis. Pati dėl to būdavau kalta – dėl savo kvailo charakterio, kaip maža mergaitė. Rodydavau savo kvailus principus, o jis visuomet man nusileisdavo ir darydavo, kaip man geriau. Dėl mažiausių smulkmenų pykdavau, nors iš tikrųjų to nereikėjo. Mūsų bendravimas pradėjo blėsti, bet nemaniau, jog vėliau bus taip sunku.
Ir štai rugpjūčio 4 dieną susitikom vėl, nemaniau jog čia bus paskutinis kartas. Mes ir vėl buvom prie piliakalnio, kur vaikščiojom neseniai susipažinę, kai dangus buvo pilnas žvaigždžių, o jo apkabinimas toks šiltas... Atėjo laikas važiuot namo, viduj buvo liūdna. Atsisveikinom ir išėjau namo. Bendravimas nutrūko...
Ir štai, pradėjus susirašinėti vėl, sužinojau, jog jis jau turi kitą ir ji tapo jo sužadėtine... Visa tai mane žudė, užplūdo ašarų jūra, supratau, jog man jo be galo reikėjo, nes jis buvo tas be kurio gyvenimas tapo nepilnavertis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
