Atrodė, buvom visiškai skirtingi ir nesuderinami. Jis toks savimi pasitikintis, vyresnis, nuomojosi butą Vilniuje. O aš tokia kukli, vis dar studenčiokė, gyvenanti su tėvais. Jis po ilgų nesėkmingų santykių norėjo kažko paprasto ir neįpareigojančio, o aš buvau naivi mergaitė, neieškojau vienos nakties nuotykių, svajojau apie rimtus santykius ir amžiną meilę.
Na, ir viskas taip įsibėgėjo, kad nepraėjus metams mes jau gyvenome kartu. Jis puikiai įsiliejo į mano šeimą, o aš į jo. Mano mama labai juo žavėjosi ir džiaugėsi, kad dukra galų gale rado savo laimę. Jo šeima taip pat buvo labai patenkinta, kad jis galų gale išsilakstė ir šeimai pristatė normalią panelę, su kuria atrodo labai laimingas.
Viskas ėjo kaip per sviestą – išvykos, atostogos užsienyje, draugų gimtadieniai, šventės, maisto gaminimas, koncertai. Visur buvome kartu, visur buvome neišskiriami. Mes puikiai papildėme vienas kitą. Mes net miegodami visada laikėmės už rankų. Svajojom apie bendrą ateitį, namus, santuoką, vaikus, na, ir, žinoma, senatvę.
Buvo daug visko per šiuos 4 metus – ir ašarų, ir streso, ir džiaugsmo, žinoma, ir skyrybų. Mes netgi įveikėme mūsų krizę po jo neištikimybės. Bet jis visada mokėjo mane nuraminti, kad mes su viskuo susitvarkysime ir viską įveiksime. Jis buvo mano atrama. Jis buvo mano geriausias draugas. Jis buvo viskas.
Tai buvo žmogus, su kuriuo nesvarbu kur būdavau, bet jaučiausi namie, jaučiausi saugiai, jaučiausi ypatinga ir mylima. Aš žinojau, kad man tiesiog pasisekė, nes ilgai svajojau apie tokius santykius ir buvau praradusi tikėjimą, kad taip iš tiesų būna. Aš būčiau davusi ranką nukirsti, kad tai žmogus, su kuriuo pragyvensiu savo gyvenimą.
Atradusi vidinę ramybę, vieną dieną pradėjau pastebėti, kad jis tolsta nuo manęs. Jis susikoncentravo į save, lyg manęs jo gyvenime net nebūtų. Viskas pradėjo suktis tik aplink jį, svarbiausi pasidarė jo norai, o žodis „mes“ kažkur dingo.
Ir štai vieną dieną susiruošęs jis man pareiškė, kad daugiau nebegali. Kad nori būti vienas, nenori jokių santykių, o apie vaikus ir šeimą net nebekalbam – jam to nereikia ir jį purto vien apie tai pagalvojus. Jis nori erdvės ir laisvės. Jis nori visiškai nuo manęs nusisukti.
Gyveni sau ramiai viskuo patenkintas ir štai vieną dieną kaip iš giedro dangaus... Sunku apsakyti žodžiais, kas dedasi galvoje ir širdyje. Atrodo, pažįsti žmogų, pasitiki labiau nei bet kuo ir jis nuo tavęs nusisuka, nes tiesiog jam kažkas taip galvelėje susisuko.
Džiugu, kad kai kurie žmonės gali taip lengvai imti ir išjungti savo jausmus, aš to padaryti negaliu ir nenoriu, nes netikiu, kad tai vyksta. Prieš akis lekia mūsų nuostabūs 4 metai kartu. Visi išgyvenimai. Visi pirmi kartai. Negi tikrai viso to atsisakai?
Keliai linksta nuo minties, kad naktį niekad neapkabins, o išeinant į darbą nepabučiuos ir nepalinkės geros dienos. Ir tai tik kelios mielos smulkmenos, be kurių aš negaliu gyventi..
Kodėl vyrai taip elgiasi? Gal tai per anksti prasidėjusi amžiaus vidurio krizė? Ar juos visus anksčiau ar vėliau ištinka tokia krizė? Kaip elgtis moterims tokiose situacijose?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
