Taip jau susiklostė aplinkybės, kad iš Lietuvos mūsų trijų asmenų šeima emigravome prieš trylika metų. Iš smalsumo užpildėme dokumentus laimėti JAV žaliai kortelei, kurią ir laimėjome. Kadangi nesitikėjome, kad viskas taip pasisuks, sunku buvo apsispręsti, ką daryti: keliauti į Ameriką, ar likti Lietuvoje.
Čia, gimtinėje, turėjome pakankamai gerus darbus, turėjome naują butą Vilniuje, sūnus mokėsi paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje. Ir vis dėlto, nusprendėme kelti sparnus. Gal tokį sprendimą padiktavo „vidutinio amžiaus krizė”, gal noras kažką gyvenime pakeisti ir pamatyti daugiau pasaulio?
Pasiryžimą keliauti nulėmė ir supratimas, kad jaunam žmogui, Amerikoje baigusiam universitete pasirinktus mokslus, bus daugiau galimybių įgyvendinti savo svajones. Bet ne apie tai noriu kalbėti. Noriu pasidalinti mintimis, palyginti kai kuriuos dalykus Lietuvoje ir Amerikoje, su kuriais teko man susidurti.
Palygino galimybes
Aišku, pradžia atvykus į svetimą kraštą kaip ir visiems buvo sunki, bet aš manau, kad dabar mums, emigrantams, grįžus į Lietuvą čia prisitaikyti būtų dvigubai sunkiau, nei tada buvo Amerikoje.
Tuomet, kai prieš keliolika metų atskridome į JAV ir susitvarkėme dokumentus, reikėjo gauti vairuotojo pažymėjimą. Taip, adresą reikėjo turėti, bet niekas nepaklausė ar esi Amerikoje pragyvenęs šešis mėnesius, kas Lietuvoje yra labai aktualu.
Perkant automobilį taip pat nereikėjo įrodinėti, kiek mėnesių gyveni Amerikoje, nors ir pirkome su banko paskola. Ir visa tai susitvarkėme per vieną mėnesį. Beje, apie vairavimo egzaminus Amerikoje būtų atskira kalba. Tik tiek galiu palyginti, kad norint gauti vairuotojo pažymėjimą Amerikoje, tikrai nereikia pusę metų taupyti.
Išvykę į Ameriką gyventi, grįžtame aplankyti giminių Lietuvoje. Todėl norėjome nusipirkti naudotą automobilį iš savo santaupų, kad grįžę turėtume savo mašiną. Deja, mums tos nusipirktos mašinos neregistravo. Motyvas – pastaruoju metu mes patys nesame Lietuvoje deklaravę savo gyvenamosios vietos.
Tam, kad vis dėlto įteisintume automobilio pirkimą, turėjau atsivežti savo 85 metų mamą, kad jos vardu galėčiau įregistruoti pirkinį. Bet jeigu Lietuvai taip geriau – išpildėme ir šitą reikalavimą.
Sukūrė savo verslą
Niekas jokių mokesčių nuo pirmos kompanijos įkūrimo dienos neskaičiavo, kaip paprastai tai daroma Lietuvoje. O kadangi pasikeitus planams pirmus metus jokios veiklos ir nevykdėme, tai už tuos metus jokių mokesčių, jokių atlyginimų nei direktoriui, nei buhalterei (kas yra privaloma Lietuvoje) mokėti nereikėjo.
Dabartiniu metu plėtojame savo verslą, o apie reikalingus susimokėti mokesčius ar numatomus pakeitimus gauname informaciją paštu. Mums belieka užpildyti valdžios institucijų atsiųstas formas ir išsiųsti atgal su mūsų pasirašytu paskaičiuotų mokesčių čekiu.
Lietuvos valdžios atstovai ieško investuotojų Lietuvoje viliodami milijoninius pelnus susižeriančias kompanijas tuo, kad Lietuva turi unikalų darbuotojų potencialą – pigią darbo jėgą, žmonės dirba, kad užsidirbtų pavalgymui ir susimokėtų mokesčius. Ir tuo mes didžiuojamės prieš pasaulį?
Liūdna dėl artimųjų
Amerikos ekonomika yra pagrįsta vartojimu. Žmonės dirba, perka, vartoja, savaitgalius leidžia prekybos centruose – vyksta apyvarta. Kai grįžusi į Lietuvą pasižvalgiau parduotuvėse, kainos manęs nenustebino – jos tiek Amerikoje, tiek kitose valstybėse panašios (kai kas Lietuvoje net brangiau).
Mane stebina neadekvatūs atlyginimai. Po kelių Lietuvoje praleistų dienų mano „amerikietiška“ šypsena pradingo nuo veido. Man pasidarė liūdna pagalvojus apie čia dirbančius savo artimuosius, apie jaunimą, apie jų perspektyvas ir ateitį pasilikus gyventi tėvynėje.
Labai dažnai girdime tiek iš paprastų žmonių, tiek iš valdžios atstovų, kad emigrantai sugrįžta į Lietuvą susitvarkyti dantis ir pasitikrinti sveikatą. Taip, mes tai darome. Bet mes lankomės privačiose gydymo įstaigose ir susimokame pateiktas sąskaitas savais pinigais, neprašome, kad mūsų gydymo išlaidas padengtų Valstybinė ligonių kasa.
Bet kurioje pasaulio valstybėje susimokėjęs gali gauti bet kokią gydymo paslaugą. Aš manau, kad Lietuva turėtų džiaugtis, jog papildome jos biudžetą. Bet, pasirodo, yra atvirkščiai. Pavydas nugali viską.
Klausimai banke priminė kvotą
Paskutinė daug neigiamų emocijų sukėlusi patirtis Lietuvoje buvo apsilankymas banke, kuriame daugiau nei 20 metų turiu sąskaitą, kurios išvykdama dėl viso pikto neuždariau. Šių metų vasario mėnesį bankas priėmė sprendimą (cituoju): „Klientams, kurių rezidavimo valstybė yra ne Europos Sąjungoje, yra taikomas 10 eurų per mėnesį minimalus pagrindinių paslaugų mokestis”.
Mokestis taikomas net ir tada, kai neatlieki jokių bankinių operacijų. Turime mokėti bankui šiaip sau. Suprantu, kad visi stengiasi užsidirbti pinigų, bet užsidirbti, o ne atimti, prisidengus naujomis banko taisyklėmis. Apie tokio mokesčio įvedimą niekas neinformavo, nors banke buvau apsilankius šių metų kovo mėnesį.
Tuomet net dvi darbuotojos labai uoliai kvotė mane apie mano pajamas ir išlaidas Amerikoje, spaudimu (tuomet užblokuosime sąskaitą) privertė mane pasakyti asmeninį JAV mokesčių mokėtojo kodą (kas yra labai privatu), adresą, kokiame Amerikos banke aš laikau savo indėlius.
Nežinau, kokie buvo tokios kvotos motyvai. Ar tai banko naujos taisyklės, ar nauji Lietuvos įstatymai? Gaila, kad nepaprašiau parodyti įstatymo, kuriuo rėmėsi šios banko darbuotojos.
Ir vėl, palyginimui galiu pasakyti, kad Amerikoje manęs niekas nėra paklausęs ar aš turiu dar kokiame nors pasaulio banke sąskaitą, koks mano lietuviškas asmens kodas, kiek uždirbau ar išleidau Lietuvoje. O jeigu keičiasi bankų ar mokėjimo kortelių įkainiai, visada klientai informuojami asmeniškai.
Kad ir kaip norėčiau pritarti Marijono Mikutavičiaus dainos žodžiams „Aš tikrai myliu Lietuvą, tik ar mylit ją jūs?”, bet kol kas dar negaliu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
