Bendravimas apsiribojo vienu, dviem pasimatymais. Tų pačių draugių įkalbėta nusprendžiau pradėti paieškas internete. Visos kartu sukūrėm man „blizgančią“ anketą vienoje pažinčių svetainėje. Kai pasipylė pirmi pažinčių pasiūlymai, galvojau: „Ot, užmečiau tinklą geroje vietoje“. Bet greit nusivyliau.
Kurstė viltis
Daugiausiai rašė vedę ir sekso norintys vyrai, sekso norintys mažvaikiai ir neįsipareigojančio sekso norintys vieniši vyriškiai. Pakeičiau fotografiją į kuklesnę, perrašiau anketą, kad viskas būtų skaidru ir iš pirmo sakinio aišku, ko aš ieškau... nieko doro taip ir nepasitaikė!
Pagaliau, gal po pusantro mėnesio man parašė vaikinas, kuris nepradėjo kalbos apie tai, kur norėtų su manimi permiegoti, kokia poza ir kiek kartų. Jis mandagiai prisistatė, užsiminė norįs rimtų santykių, rašė gražias romantiškas žinutes, kurias skaitydama šypsodavausi iki ausų. Fotografijoje atrodė patraukliai, toks cool, tamsiaplaukis, pasportavęs. Kaip tik mano tipo.
Pagaliau jis pasiūlė susitikti gyvai. Tai išgirdusi pradėjau šokti po kambarį, bet dėl vaizdo šiek tiek pasispyriojau. Nenorėjau, kad jis suprastų kaip labai mane suintrigavo. Savaime aišku, prieš pasimatymą dešimt kartų perkuičiau visą spintą, pasitobulinau šukuoseną, savaitę beveik nieko neėdžiau. Iš dalies dėl streso, nes vaikinas man labai patiko ir tam, kad geriau gulėtų prigludę džinsai.
Laukiau pasimatymo kaip nežinia ko. Naujasis pažįstamas mane tikrai užkabino. Tikėjausi šitas pasimatymas bus ne vienintelis. Jis kurstė viltis romantiškomis žinutėmis, kiekvieno pokalbio pabaigoje pridurdavo „karštai bučiuoju“ ir negailėjo man komplimentų. Užėjusi į kavinę jį pažinau iš karto.
Atrodė toks pats žavus kaip fotografijoje, bet kai atsistojo, supratau – žemesnis nei tikėjausi. Bet tik tiek. Pagalvojau: jei čia vienintelis šio vyruko trūkumas, tai man nerealiai nuskilo.
Kadangi mudu siejo ilgi virtualūs pokalbiai ir pasipliurpimai telefonu gyvai bendrauti buvo lengva. Pirmasis susitikimas vyko sklandžiai, flirtavome, atmosfera kaito. Sulig kiekviena minute jis patiko man vis labiau ir labiau. Patrauklus, šmaikštus, ne liurbis. Išaiškėjo, kad mudu turime tiek daug bendrų pomėgių ir sąlyčio taškų! Sutampa mūsų vertybės ir požiūris į gyvenimą!
Netikėtas pareiškimas
Be to, jis į mane taip spokso... Ką ten spokso, ryte ryja akimis. Puikiai mačiau, kad jam patinku. Sakykit ką norit, o moterys tai žino. Pakalbėjus porą valandų, mano galvoje praktiškai pradėjo skambėti vestuvių varpai, rodos, mes idealiai vienas kitam tinkam ir staiga, pasimatymui einant link pabaigos, jis paėmė mane už rankos (žinokit, sutirpau) ir pareiškė: „Tu nerealiai faina, bet aš dabar komplikuotuose santykiuose su savo mergina. Mes kaip ir išsiskyrę, bet dar ne aišku. Tai nenoriu tau nieko žadėti.“
Likau apakusi. Nu jo... Va tau ir tobulas pasimatymas. Savaime aišku, tą akimirką žiauriai įsižeidžiau. Vos susilaikiau nepaklaususi: „Tu ką, debilas?“ Jei turi merginą, su kuria ne viskas baigta ir nieko neaišku, tai kam beveik mėnesį pudrino man smegenis? Kam reikėjo šitos pasimatymo parodijos? Metusi pinigus ant stalo išlėkiau iš kavinės, jis iš paskos.
Pasivijo mane jau gatvėje, pradėjo atsiprašinėti, sakė labai jam patinku ir net paklausė ar gali man kada nors paskambinti. Pradėjo maldauti, kad nepykčiau... Kol laukėme mano taksi, šiek tiek apsiraminau, bet paskui važiuodama namo viriau iš pykčio. Keikiau save, kad buvau tokia kvaiša, paskui pasidarė juokinga, juk tiek daug tikėjausi, o gavosi šnipštas.
Verkšleno apie buvusiąją
Jis man tikrai paskambino tą patį vakarą, bet aš atmečiau skambutį. Kai paskambino po savaitės, pyktis jau buvo nuslūgęs, be to, parašė žinutę su atsiprašymu, todėl atsiliepiau. Jis vėl atsiprašė dėl pasimatymo, pradėjo klausinėti kaip man sekasi, ką veikiu. Pasakė, kad pasiilgo. Kažkaip įsikalbėjom, o tada aš paklausiau tai kaip su ta mergina, ar išsiaiškino. Paklausiau, nes vis dar turėjau vilčių. Gal, pavyzdžiui, apsisprendė mano naudai.
Geriau būčiau neklaususi. Vyrukui prasidėjo tikriausia žodžių tryda su komplikacijomis. Pradėjo pliurpti apie savo buvusią. Pradėjo verkšlenti, skųstis kaip jam dabar sunku, narstyti savo ir tos merginos santykius ir lyg to būtų maža vis klausinėjo ką aš galvoju apie vieną ar kitą situaciją. Aiškino, kad jo širdis sudaužyta ir jam reikia artimo žmogaus, kuris išklausytų.
Galų gale mane užkniso. Trūkus kantrybei pasakiau: „Aš ne paguodos telefonas“. Pasakiau, kad tikėjausi su juo užmegzti visai kitokius santykius. Man reikia vaikino, o ne draugelio. Draugų aš ir taip sočiai turiu. Ir atjungiau telefoną.
Paskui jis man skambino dar kelis kartus, bet aš ignoravau. Man atrodo, perpratau to tipo strategiją. Jokių rimtų santykių jam nereikia. Turiu įtarimų, kad tokiu būdu jis bando įsitempti merginas į lovą ir, ko gero, aš ne vienintelė pabuvojusi tokiame pasimatyme.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
