Visi kiti nesiskundžia, o sunkiai dirba bandydami ieškoti išeities net ir iš pačios sunkiausios padėties. Ir vienas iš tokių nepasiduodančių gyvenimo smūgiams yra ir mano vyriausias sūnus. Už ką aš jį labiausiai ir gerbiu. Štai jo sėkmės istorija.
Įsidarbino indų plovėju
Mano vyriausias sūnus, pabaigęs gimnaziją gerais pažymiais, sugalvojo nesimokyti aukštojoje mokykloje, o išvažiuoti į užsienį dirbti. Aš buvau prieš išvažiavimą. Nes manau, kad jaunas žmogus, turintis galvą ant pečių, pirmiausiai turi išbandyti savo jėgas tėvynėje.
Po ilgo ginčo su sūnumi mano argumentai visgi nugalėjo. Jis pasiliko Lietuvoje. Bet kadangi jau buvo pražiopsotas laikas paduoti pareiškimą į aukštąją mokyklą, jis, kad nepraleistų tuščiai laiko, įstojo mokytis į Kauno maisto pramonės ir prekybos profesinę mokyklą virėjo specialybės.
Kelis mėnesius sūnus ten tik mokėsi. Tačiau vėliau suprato, kad, norint patenkinti visus savo poreikius, mamos pinigų neužtenka. Reikia kažkaip suktis ir pačiam. Pirmas jo darbas buvo plauti indus. Ten pradirbo neilgai. Atleido dėl etatų mažinimo.
Kitą darbą susirasti padėjo jį atleidusi kavinės savininkė. Ji parekomendavo sūnų kitai savo pažįstamai, turinčiai kavinę viename iš Kauno prekybos centrų. Tame darbe jis neužsibuvo ilgai.
Paaukštino pareigose
Monotoniškas darbas skutant bulves jaunuolį vedė iš proto ir jis po mėnesio iš ten išėjo. Tačiau trečias kartas nemelavo. Iš trečio karto sūnus pagaliau rado mėgiamą darbą japonų restorane. Nors iš pradžių sūnus ten dirbo tik virėjo padėjėju, darbas jam vis tiek labai patiko. Jis ateidavo į darbą valanda anksčiau, o išeidavo valanda vėliau. Praėjus bandomajam laikotarpiui, kuris tęsėsi tris mėnesius, mano sūnų paaukštino iš virėjo padėjėjo pareigų į vyrėjus, nepamiršo pakelti algą. O praėjus dar trims mėnesiams mano sūnus tapo vyr. virėju.
Stebėdama tokią jo stulbinančią karjerą negalėjau patikėti, kad šiais laikais žmonės moka vertinti ne popieriuką, diplomą, kuriuo visi taip didžiuojasi, o žmogų ir jo darbą, kurį jis labai gerai ir sąžiningai atlieka.
Bet aš nebūčiau aš, jei neišklausinėčiau sūnaus, kokia yra jo sėkmes paslaptis. Pasirodo, niekas šiaip sau vien už gerą darbą pareigose neaukština. Reikia pačiam turėti drąsos įrodyti viršininkui savo vertę. Mano sūnus praėjus trims mėnesiams visada nueidavo pas restorano viršininką ir pareikalaudavo algos pakėlimo.
Kadangi algą pakelti galėjo tik pakeitus pareigas, sūnus pradėjo reikalauti pakėlimo pareigose. Ir jį pakėlė, nes matė, kad jis to vertas. Atsimenu, tada uždaviau tik vieną klausimą: „Ar tu nebijojai, kad tau parodys duris?“
„Ne, – atsakė sūnus. – Aš žinau, kad dirbu gerai ir kad kito tokio darbuotojo jis niekada nesuras.“ Vat ką reiškia pasitikėjimas savo jėgomis. Gaila, kad aš savo laiku buvau tokia nedrąsi. Gal todėl taip mažai ir pasiekiau savo gyvenime…
O mano sūnus nežiopsojo ir toliau. Po trijų mėnesių sužinojau, kad jis jau yra restorano gamybos vadovas. O tai reiškia, kad jo alga ir vėl padidėjo. Įsivaizduokite, jaunuolis dar tik mokosi profesinėje mokykloje, neturi jokio diplomo, ir per metus sugebėjo nuo indų plovėjo pakilti iki gamybos vadovo pareigų! Neįtikėtinas karjeros šuolis! Tai buvo akivaizdus pavyzdys, kad protingas, drąsus ir darbštus žmogus gali net ir tokioje šalyje kaip Lietuva pasiekti labai daug.
Metė darbą dėl merginos
Dirbdamas gamybos vadovu jaunuolis nusipirko nepigią mašiną sau, savo draugei, išsinuomojo butą Kaune, nusipirko gerą telefoną, drabužių. Jis tikrai jautėsi laimingas. Tik gaila, kad ta laimė truko neilgai.
Mergaitė, su kuria tuo metu gyveno mano sūnus, pareikalavo mesti darbą ir išvažiuoti į užsienį tam, kad užsidirbtų daugiau pinigų. Nes, neva, ji norėjo vestuvių už 15 tūkstančių eurų. O dirbdamas Lietuvoje net į tokį gerą darbą, kokį dirbo jis, tokių pinigų niekada nesutaupytų.
Ir mano sūnus jos paklausė. Jis metė darbą ir pabandė išvažiuoti į užsienį. Tačiau jam nepavyko išvažiuoti, ir mergina jį paliko. Sūnus gėdijosi sugrįžti į senąjį darbą, pasiblaškė po kitus darbus ir nutarė jau su kita mergina išvažiuoti į Vokietiją. Kur jis pagaliau ir atrado savo laimę.
O šios istorijos moralas toks: jei dirbsi sąžiningai, su meile, visada pasieksi viršūnę. O jei nedirbsi, tik bambėsi ir ieškosi kaltų, tai ir sėdėsi srutų duobėje iki gyvenimo pabaigos.
Ir dar vienas patarimas ne tik mano vaikams, bet ir kitiems vyrams.
Vyro gyvenime svarbiausias dalykas turi būti karjera. Nes tik ji atneša didelius pinigus, kurie užtikrina jam ir jo šeimai saugumą ir ramybę. Meilė vyro gyvenime turi užimti paskutinę vietą. Vien dėl to, kad ji yra trumpalaikis, greitai praeinantis jausmas, nevedantis prie tobulėjimo. Gaila, kad mano sūnus tada to nesuprato ir sugadino savo taip gražiai beprasidedančią karjerą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
