Metų man jau nemažai. Amžius neslegia, kai turi daugybę nuostabių prisiminimų ir turtingų gyvenimo įspūdžių. Už juos aš dėkinga savo vyrui, bet labiausiai – sau.
Jei neformuoji savo charakterio, nieko iš vyro ir negauni. Nė vienas savo noru neleis pusės atlyginimo žmonos užgaidoms. Reikia mokėti padaryti taip, kad leistų ir nesiskųstų. Už tai mes, moterys, esame atsakingos pačios.
Auksinis anytos patarimas
Ištekėjusi buvau naivi, tikėjau, kad jis iš meilės norės mane lepinti. Nežinojau, kad vyrai prigimtinai yra didūs egoistai ir nė piršto pakrutinti nenorės, jei tinkamai jų nedresuosi. Prasikankinau su vyru 15 metų. Be dėmesio, be dovanų, be elementarios pagarbos... Auginau vaikus, sukausi, kenčiau ir tik būdama brandi moteris atsivėriau savo anytai. Jai, beje, irgi esu dėkinga.
Kaip šiandien pamenu. Mes svečiuojamės uošvijoj, vyras – sau, su meškerėm ir grybais, mane vieną palikęs, per tris dienas nė dviejų žodžių man nepasakęs... Verkiu virtuvėj, o anyta taip švelniai, bet tvirtai, sako: „Neaukok tu savęs. Mylėt save reikia. Netašytas mano sūnus, kaip ir visi diedai netašyti. Su vyrais reikia kaip su vaikais arba kaip su šunim. Nedresuosi – neturėsi.“
Tada jos žodžiai skaudžiai nudiegė, nes ilgai tikėjau natūralia pagarba ir dėmesiu, siekiau tos meilės nuoširdžiai. Naivi buvau ir romantiška. Bet jau neturėjau ką prarasti ir pabandžiau bendrauti kaip ji patarė. Bandžiau, klydau, visko buvo kol išmokau. O tada man atsivėrė naujas pasaulis.
Pirmiausia, tai dėmesys. Kai su manim nešneka, aš neturiu kalbinti. Turiu nešnekėt dar labiau. Pavyzdys: įeinu į svetainę, galva aukštai iškelta, neturiu jokių problemų. Pasiimu žurnalą, prisėdu... Vyro nematau, nematau iš viso, jis kaip baldas. Tada jam galvoje užsidega lemputė: kodėl ji manęs nepastebi?
Prieina pats, lenda, meilinasi. Pakalbina. Atsakau į kas antrą, kas trečią pasakymą. O kai pasako jau kažką mielo, gražaus ar komplimentą – tada mano dėmesys jau jam. Žiūriu į akis, flirtuoju, džiaugiuosi. Taip jam išsivysto refleksas, kad jei nori būti pripažintas ir nori bendravimo – turi girti, meilintis.
Išmokyti vyrą pasekmių
Su lovos reikalais panašiai. Mylėtis pradėjau tik tada, kai vyras tinkamai prie manęs prieina. Vieną kartą pagraibys – negaus. Pajuokaus grubiai („Gal jau pasibarškinam?“) – negaus. Iš dešimties, dvidešimties bandymų jis galiausiai išmoko, kad reikia paglostyti, pašnekinti, aistrą užvesti.
Dabar žino, kad tas būdas garantuotas – tik jo ir imasi. Jokių netašytų juokų nebegirdžiu. O kartais, kad jam būtų netikėtumas, pati parodau iniciatyvą.
Šitai labai gerai veikia, kai žinau į ateitį, jog kažko norėsiu. Kvepalai į pabaigą – aš po ilgo šalčio periodo pati parodau meilę, aistrą, padarau kai ką tik jam (tik jam – juk aišku, apie ką aš). Po to nieko neprašau! Griežtai. Bet jis jaučiasi pakylėtas, dėkingas, tad kitą dieną, tam pakylėjimui dar neišblėsus, užsimenu, kad baigiasi kvepalai.
„Kaip gaila, – sakau, – buteliuke jau keli lašai, o man taip gera, kai apkabinęs pauostai man kaklą.“
Viskas, rytoj rytą išeidamas į darbą palieka banknotą kvepalams. Ar prašiau? Ne. Bet gavau.
Dar nereikia susenti. Visos naujos technologijos ir pasaulio pulsas turi būti tau prieinamos, mados žinomos. Turiu draugių, kurios iki šiol nemoka išmaniaisiais naudotis. O aš vyrui vidury darbo dienos - op, selfiuką. Ar pozityvią citatą, ar patiekalo būsimo nuotrauką. Kad lauktų grįžimo namo – parodai saldainį ir atbėgs.
Reikia mokėti ir nagus, tvirtumą savo parodyti. Jeigu prisidirba – ledo siena. Nematys nė vienos mano ašaros. Tegu raitosi, atgailauja, man neįdomu. Norės, ras kaip atšildyti. Ir save mylėti reikia, žinoti, jog esi verta geriausio.
Kai nusiteiki, jog ko nors nusipelnei, svarbiausia yra nesutrikti ir nenusileisti. Ruošėsi vyras darbo reikalais į Kiprą. O aš ten dar nebuvusi. Pasakiau, jog noriu kartu. Jis atsakė, kad deja, deja, ten vykti gali tik darbo projekto dalyviai. Kita tokiu atveju susigėdytų, sakytų, kad suprantama, atsitrauktų... O aš ne.
„Tai padaryk mane projekto dalyve“, – atsakiau. Ir padarė. Užrašė man nereikšmingas pareigas, matė, kad nenusileisiu. Taip aš pamačiau Kiprą. O tylenės ką pamato?
Viskas moterų rankose
Taip ir gyvename. Mano santuoka pagaliau laiminga. Draugės pavydi – savo vyrams pačios primena, kad nors per metines gėlių parneštų, o mano namuose jos nevysta, tik spėk merkt.
Viskas per dieną neatsirado: 15 metų prasikankinau su stuobriu, dar 5 mokiausi įvairių gudrybių, dar praėjo laiko ir kol jis priprato... Bet pažiūrėkite: kitos skiriasi, tuokiasi vėl, verkia, kad ir naujasis nieko vertas... O aš su savo vyru ir gyvenimą sukūrėme, ir santykiais tik brandoje pradėjome mėgautis. Viskas įmanoma.
Tokia ir mano laiško esmė. Moterims, kurios praradusios viltį. Viską galima pakeisti! Tik reikia nusibraukti tą ašarą, ištiesti nugarą ir elgtis taip, kad kiti ant rankų norėtų nešiot. Viskas priklauso nuo jūsų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
