Noriu paprašyti patarimo, kaip pagerinti santuoką. Labai myliu šeimą ir nenoriu, kad ji sugriūtų. Ypač per mane.
Situacija tokia. Labai myliu savo vyrą, jis tikrai geras žmogus. Bet pradėjom labai nesutarti. Drebu, kad nesibaigtų bloguoju. Viskas pasidarė, kai gimė antras vaikelis.
Vyras daug dirba, ima ir savaitgalius, ir viršvalandžius, kad mums būtų geriau. Pradėjome mokėti paskolą už namą, abiem vaikams visko reikia, jis dar sportuoja klube, maistas keturių asmenų šeimai irgi atsieina, todėl išlaidos būna nemažos. Išsiverčiame tik dėl to, kad vyras šitiek daug dirba.
Bet mano diena irgi nelengva. Abu vaikučiai dar maži, auga namie, jiems reikia daug dėmesio. Kai miega, truputį uždarbiauju papildomai (su užsakymais internetu).
Valgyti darau 4-5 kartus per dieną. Visos poliklinikos, namų tvarkymas, apsipirkimai, savaime aišku, ant mano pečių.
Pervargstu, bet nėra kaip pasidalinti – vyras po darbo grįžta be sąmonės. Vaikai turi šitiek kaprizų, per dieną vos neišeinu iš proto, tai labai laukiu vakaro, kol galėsiu pabendraut su kitu suaugusiu – vyru. O jis pavargęs nenori bendrauti, nori ilsėtis. Skaito, pažiūri TV ir anksti gulasi miegoti.
Naktį vaikai keliasi be perstojo. Be miego ir su visa buitimi jaučiu, kaip imu raganėti. Vieną kartą pakėliau vyrą naktį ir rėkiau, kad nors kartą ir jis paimtų vaikus, šaukiau kaip beprotė. Nors žinau, kad jam į darbą ryte.
Kimbu dėl visko, dėl smulkmenų. Tapau tokia, kokią pati palikčiau.
Kad nekalba, kad kalba ne taip, kaip man norisi, kad ne taip pažiūrėjo, kad nepažiūrėjo... Pradėjau skųstis dėmesio trūkumu, meilės trūkumu. Žinau, kad tiek dirbant nėra jėgų jokiam dėmesiui, bet vis tiek užeina didelis noras ir reikalauju to bendravimo.
Rytais pykstu, kad kol dar neišėjo į darbą nekeičia vaikams pampersų, nepadaro man kavos. Prieš jam išeinant vos ne visada susipykstam. Vakare, kai grįžta, noriu jam atiduot vaikus ir atsipūsti, bet taip neišeina, tada irgi riejamės.
Neseniai ryte prieš išeidamas į darbą jis ėmė dažnai žvilgčioti į laikrodį. Paklausiau, ar vėluoja. Pasakė, kad ne, tiesiog namie atmosfera tokia, kad ryte norisi kuo greičiau išeiti, o vakare gailisi, jog parėjo. Pasakė, kad namie jis sutinkamas ne jaukumu, o tik skundais ir barniais.
Jaučiu, kaip vyras tolsta nuo manęs ir nežinau, ką daryti. Bandau nesiskųsti, bet esu tokia pervargusi!!! Siūliau jam truputį apsikeisti: gal jis pabūtų namuose, o aš daugiau dirbčiau. Bet jis atsisakė, sakė, kad jo pajamos didesnės, o vaikams labiau reikia mamos.
Stengiuosi valdytis! Nesipykti, nepriekaištauti. Bet kai gniaužiu emocijas – nieko gero, paskui tik dar baisiau sprogstu ir aprėkiu, kodėl nepadeda namie, kodėl nerodo dėmesio. Nenoriu virsti ragana! Kaip spręstumėt šitą situaciją? Tik prašau be puolimo, nes vyras tikrai geras ir kaip tik bijau, kad manęs nepaliktų, kai negauna to namų jaukumo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
