Mergyte, aš mažai atsimenu tave ir tai truputį neramiai erzina, kodėl? Kur dingo mūsų prisiminimai, kur prapuolei iš tų laikų, kai mes kartu juokėmės, mokėmės apkabinti, mylėti, taip pat rašyti ir skaičiuoti.
Prisimenu tave darželyje, kai verkei, nes tai buvo išleistuvės, verkei, dainavai ir tau buvo labai sunku atsiskirti nuo auklėtojos, nuo vaikų, nuo tos saugios aplinkos.
Atsimenu, kai nuėjome į mokyklą ir tu išeidama į penktą klasę vėl verkei balsu su pasikūkčiojimais ir vėl tas nelemtas išsiskyrimas, skausmas.
Taip, tu jautrus vaikas visada buvai ir net žaidimus žaidei kitokius. Tau buvo svarbu mokyti, bendrauti, vesti laidas, įsivaizduoti mokinius, kalbinamus personažus. Va, kas tau labiausiai patiko.. Padėti ir išklausyti.. Tada tu nurimdavai, buvai laiminga.
Turėjome sunkoką aplinką, geriančius tėvus, baimes, kai mama negrįždavo naktimis, smurtą, kurį teko kęsti. Tokią neteisybę. Ir kas tada? Tu pradėjai maištauti, tau norėjosi sulaužyti tas „normas“ ir mes kentėm visokį skausmą kartu – kaltės skausmą ir fizinį skausmą nuo visokių lygintuvo laidų, diržų su sagtimi. Pameni?
Mama tiek mušdavo, kad ant kojų likdavo kraujosrūvos, mėlynės. Ir dar ji mėgdavo sakyti: „Jei nusimausi kelnes, gausi 10 smūgių, jeigu ne – 20“. Taip ir užaugom, dar bandėm kelti ranką prieš save, kai buvo 18 metų, bet, laimei, pavyko išgyventi.
Nuo tada pradėjome savo kitokį etapą. Metai po metų bėgome kartu nuo savęs, nes iš tiesų aš tavęs nemylėjau jau senai. Apgaudinėjau tave, melavau tau, nekenčiau tavęs ir nesugebėjau suvokti, kas tu?
Dabar mums gerokai virš 30-ies ir tik pagimdžius savo dukrą aš prisiminiau tave, nes man taip rūpėjo, kaip mes augom kartu ir taip buvo gaila tavo skausmo, kai buvai dar visai mažytė, nuo tada, kai prasidėjo gyvenimas.
Šiandien bandau tave priimti ir pamilti, kaip tą dieną, kai gimei, saugoti, paklausti, kaip tu gyveni, ko iš tiesų trokšti, ko tau trūksta ir visa tai noriu tau suteikti aš. Aš, kuri iš tiesų esi tu.
Atleisk, kad pamiršau tave. Tave, savo vidinį vaiką... Nuo šiol tavimi rūpinsiuosi, gerbsiu ir padėsiu pasiekti aukščiausias kalnų viršūnes, tu saugi, aš visada su tavimi. Atleisk, kad man prireikė tiek daug laiko tai suprasti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
