O ką? Argi tai ne užsiėmimas? Oho, kad žinotum, kokius dialogus aš sukuriu ir parepetuoju viena namuose įsivaizduodama, kaip duodu tau grąžos, už tai, kad supykdei mane.
Vaidmuo, skirtas vyrui
Kodėl, kai kurie žmonės prišikę ant širdies mėgsta sakyti žodį „atleisk“. Aš džiaugiuosi už tuos, kurie dar sugeba tai išlementi, o kiti net to nesugeba. Jei tu manęs paprašysi atleidimo, aš tave gerbsiu, bet nebūtinai atleisiu. Esu įsitikinusi, atleidžia tik kunigas. Jei tau reikia atleidimo, prašyk jo.
Jei įskaudinai ar pašiepei mane, būk tikras, kad atsiminsiu kiekvieną žodį. O atėjus laikui, skolinga aš tikrai neliksiu. Todėl mano spintoje, tarp šimtų nudėvėtų skudurų, kabo ir keli šimtai skirtingų kaukių, vaidmenų.
Panagrinėkime tave, mielasis. Tu, šūdagalvi žmogau. Leidau tau sušikti savo gyvenimą ir savo vertybes vien todėl, kad kažkada pajutau „cinkt“ ir save užprogramavau, kad tu esi mano gyvenimo vyras. Taip, aš ta debilėlė, kuri tiki vienaragiais ir vampyrais. Tai tikėti tuo, kad be tavęs aš negalėsiu gyventi, irgi man buvo labai lengva.
Mano vertybė pasitikėjimas. Kaip geriausia vyras gali ją sumalti? Ogi išduoti su kita moterimi. Tu ne tik kad dulkinai visas savo buvusias, galvodamas, kad „nesiskaito“, nes, na, juk ji – buvusi.
Šlykščiausia, kad savo makaronų kabinimo strategijoms ir manipuliacijoms pasitelkdavai temą „vaikas“. Tu, durnelis, dar būdamas aštuoniolikos, eilinį kartą nuleidai ne ten, kur reikia, ir štai – viena šešiolikmetė išieškojo iš tavęs alimentus. Ir tu savo pavardę suteikei su ta intencija, kad „o gal mano, na, aš jaučiu“. Ir sakei: „Pasirašiau visus dokumentus, kad tik kuo greičiau nuo manęs atsi*istų.“
Brangusis, nepamiršai, kad tiesiog galėjai paprašyti DNR testo? Ai, na, dzin. Svarbu, kad po visko „greitai nuo tavęs atsi*iso“. Tai matyt todėl tu visą laiką galvojai turįs teisę dulkinti savo buvusią, rašyti jai SMS, brutaliai sakydamas, kad mane myli, o jai rašai „dėl vaiko“. Tik kažkodėl vaiko tema likdavo nepaliesta.
Na, ar aš ne gudruolė? Po dvejų metų išsiskyrimo išklausiusi tavo kalbos, apie tai, kad tu senų klaidų nekartosi, sutikau tapti tavo sužadėtine, o po to ir tavo žmona. Žinokit, aš totali naivuolė.
Na ką, susiženijom. Kol už lango svečiai tūsinosi, švęsdami mūsų vestuves, aš „Google“ pagalba ieškojau, kada galima išsiskirti po santuokos sudarymo. Na, nes tu rūpinaisi svečiais, bet ne savo naujai iškepta žmona. O gal taip elgtis etiška?
Aš, prisižiūrėjusi romantinių filmų, turėjau didelių lūkesčių, kad nepaleisim vienas kito iš glėbio, kad nurengsi man suknelę ir pavargę abu užmigsim. Bet ne. Taip nebuvo. Suknelę man padėjo nusivilkti virėja, o nemiegojau, nes naršiau internete, kaip išsiskirti.
Puiki vedybinio gyvenimo pradžai. Per pirmąją vestuvių naktį radau visą įmanomą informaciją apie skyrybas. Tai žinokite, kad iškart po vestuvių niekas nieko neskiria, reikia palaukti kalendorinius metus.
Visgi tikėjau įžadais
Esu aš žodžio žmogus. Na, jei jau pasakiau, kad gerbsiu, tai gerbsiu. Jei jau pasakiau, kad būsim kartu, kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, tai žinok, kad ir norėdamas manimi neatsikratysi (apie mano vertybę „ištikimybė“ šiek tiek atskirai pakalbėsiu vėliau).
Na, kodėl, aš laukiau santuokos? Nes galvojau, kad visa širdimi, protu, kūnu, siela ir visa savo esybe atsiduosiu vienam vieninteliam. Tikėjau draugyste, vienas kito palaikymu, netgi galvojau, kad po santuokos lovoje išdarinėsiu su tavimi tai, ką tik pornografiniuose filmuose matei. Tam aš laukiau santuokos. Kad mus jungs nauji pirmi kartai. Durna, aš kaip tapkė.
Kaip dabar atsimenu, kad tai buvo tam tikrų metų gruodžio antra diena (o mano gimtadienis kitą dieną, gruodžio 3 d.). Nuo santuokos pradžios buvo praėję trys mėnesiai, kai man kažkas pakuždėjo, kad pažiūrėčiau telefono išklotines. O vaikyti...
Gi randu, kaip mano mylimas vyrelis savo viso gyvenimo meilužei, tai kažkada buvusiai šešiolikmetei, kuriai vaiką užstatė, rašė tūkstančių tūkstančius žinučių gerą pusę metų, kiekvieną dieną, nuo 8 val. ryto iki 18 val. vakaro. Tiek išanalizavau ataskaitas, kad mačiau, jog per 1 minutę parašydavo dvi žinutes. Taip buvo vienas kito pasiilgę. Hm, o kažin, kada jis rado laiko darbui?
Pamenu, kad nuo patirto streso, man pradėjo suktis galva, galvojau, nualpsiu... Stipriai supykino. Ieškojau artimiausios šiukšlinės išsivemt. Na, tiesiog, nuo to karto aš netikiu santuoka iki mirties. Netikiu draugyste. Netikiu viskuo. Tą akimirką nudvėsė mano naivumas. Negrįžtamai mirė. Aš tapau apatiška visoms visų žmonių santuokoms. Bet vienaragiais ir vampyrais aš vis dar tikiu. Jie man daug realesni už kai kuriuos žmonių jausmus.
O, žinokit, apie kelią iki netrukus švesiamų penkerių metų santuokos, kurį teko nueiti po viso to, galėsiu aprašyti kitą kartą. Įdomu? Aš pasidalinsiu atradimais, jei tik paprašysit.
Vertybė – ištikimybė
Aš galvoju, kad kažkuriam kitam gyvenime buvau labradoras. Nes turiu tokią savybę, lojali ir ištikima, arši, kai reikia ginti savo artimą. Taip ir romantiniuose santykiuose, jei jau aš myliu, tai man jokie flirtai su kitais nepriimtini. Tiesiog. Tokios mano asmeninės ribos.
Ooo, kai prisimenu paauglystę ir studijų laikus, buvau tokia nutrūktgalvė, berniukų medžiotoja, flirtuotoja, kad oi, kaip smagu prisiminti. Mielai dabar leisčiausi į kokią medžioklę. Na, visgi viskas baigėsi tuo, kad tradiciškai nuo vyro gausiu penketo formos didžiulį tortą santuokos jubiliejaus proga.
Kiek pamenu, per tuos penkerius metus santuokos mintis apie skyrybas aplankydavo kiekvieną dieną. Klausite, kodėl vis dar neišsiskyriau? Kelios priežastys. Dabar šalia savęs aš turiu unikalų žmogų, kuris paneigia frazę „žmonės nesikeičia“.
Visas feisbukas skęsta nuo anoniminių klausimų: „Ar normalu, kai vyras neduoda pinigų maistui pirkti, bet alui tai randa? Ar normalu, kai vyras po mėnesio nesimatymo išvaro su draugais žvejot, užuot laiką leidęs su manim? Ar normalu, kai vyras visiškai neskiria laiko vaikui?“
Man visa tai nenormalu. Tiesą pasakius, aš pati nebežinau, kas normalu. Tik žinau, kad aš to netoleravau seniau, netoleruoju ir dabar.
Bet tikrai nenormalu, kaip kartą mano draugė rašo per mesendžerį: „Labas, gal tu žinai, kokią mašiną nori pirkti Juozas?“
Juozas – jos sutuoktinis jau 9 metus.
Vyras nieko negaili
Tai aišku, kad aš žinau. Nes mano vyras man pasakoja maždaug viską, kas nutinka jo garaže. Mano vyras dirba oficialiam darbe, po to važiuoja į savo garažą ir dirba ten iki vidurnakčio. Mes susitinkam kokią 1 val. nakties, kai jis grįžta pradirbęs 16-18val per parą, išgeriam kartu arbatos ir einam miegoti.
Na, o Neringai atrašau, kad žinau, nusiunčiu net konkrečią automobilio nuorodą iš autogido. Anądien Juozas vežėsi mano vyrą, kad apžiūrėtų jo išsirinktą automobilį. Maniškis gi mechanikas. Tai tikrai jo pašaukimas, jo arkliukas, jis tapo savo srities ekspertu. Negaliu patikėti, kad jį taip giriu. Liežuvis man apžels. Bet negaliu meluoti.
Taigi, toliau. Anądien susimatėm su Juozu ir Neringa. Ji ir klausinėja toliau, ar Juozo išsirinktas 2010-ųjų „BMW X3“ daug degalų ryja. Sakau, kad gana daug, kokia 10-14 litrų šimtui kilometrų, nes automatas. Bet ją nuraminu, kad jei jau Juozas pasiruošęs tokią pirkti, reiškia. pasiruošęs tiek pilti.
O ji man pasibaisėjus rėžia, aš net pritūpiu: „Bet kai aš prašysiu, kad kur nors mane vežtų, jis nuo manęs nulups dvigubai!!“
Ar ir jūs pritūpėt?
O aš dar prieš savaitę paskambinau vyrui dienos metu, kad iškeikčiau, nes jis piktybiškai mane bukina, neleidžia važiuoti į degalinę pačiai piltis. Rimtai, kaip pikta. Degalų nepyliau kokius trejus su puse metų. Tas bukagalvis vyras taip mane įpratino, kad kai tik degalai į pabaigą – sakyčiau jam, jis užpils. Tai taip ir yra. Vairuoju septintos klasės „BMW“ automatą, spaudžiu, kiek reikia, važiuoju, kur noriu, nes taip jis mane išsiauklėjo.
Savaitę anksčiau buvome susitarę su vyru susitikti degalinėje. Jis žadėjo įpilti degalų, nes ryte prieš darbą nespėjo. Sustojau prie kolonėlės, kalbinu sūnelį. Praėjo dešimt, penkiolika minučių. Vyro dar nėra. Užtruko darbe.
Mes turime tokią fainą degalų kortelę, kuria degalus pilamės dvidešimt vienu procentu pigiau. Ta kortelė pas vyrą. Taigi, sėdžiu, laukiu. Galvoju, ar aš durna, ar aš jau degalų užsipilti nebemoku?! Išlipau iš automobilio. Atsidariau dangtelį. Ačiū Dievui, sustojau reikiama puse į kolonėlę.
Pasiėmiau dyzelio žarną, o kažkas rėkti ir pypsėti pradėjo. Apsidairau, o ten kažkoks ekranas, kažką paspausti reikia. Prieš trejus metus tikrai nieko panašaus nebuvo. Jetus mano. Pyktis ima. Dairausi iš padilbų, ar niekas nemato. Įsilieju pilną baką, sėdu į mašiną ir laukiu atvažiuojant vyro. Jis netrukus ir atvažiavo. Nuėjo, sumokėjo.
Apsikeitė vaidmenimis
Tas bukas nežinios jausmas vyravo manyje gerą parą, kol neištvėrus paskambinau vyrui ir iškeikiau, kad degalus pilsiuosi pati ir tegul man blogo nelinki! O jis man sako: „Jei negaliu tau padėti namie, leisk man pasirūpinti bent tokiom smulkmenom kaip degalų pylimas.“
Hrrr.. pasijutau tikrai durna.
Jei atvirai, aš nežinau, ką jaučiu savo vyrui. Dabar jis – puikus vyras. Atsidavęs man ir mūsų sūnui. Velnioniškai stengiasi aprūpinti mus finansiškai. Negaliu prieš tai užsimerkti. Jis ateina, apkabina, kad ir kiek kartų jį atstumčiau. Ir dabar girdžiu, kaip kitame kambaryje jie siunta su sūneliu. Jis tapo nuoširdus ir atviras. Tačiau aš jau nebe tokia.
O kaip gaila… Atrodo, kad jis perėmė iš manęs mano vertybes. Jei skirčiausi, žinočiau, kad atiduodu patį geriausią vyrą. Dabar jau ištikimą, sąžiningą, atsidavusį vyrą. Tik todėl, kad visiškai nesugriaučiau santuokos, kalbėdama su juo stengiuosi nerėkti, tiesiog taip lieju per 14 metų nuo pat pažinties pradžios patirtas nuoskaudas. Argi aš ne žiurkė?
Jis nori būti apkabintas, o aš jį atstumiu. Nors kažkada taip svajojau apie tokį jo elgesį. Karma – kalė. Kad ir visiškai nenoriu, stengiuosi bent kartais paliesti jo ranką, kad duočiau bent kokį grįžtamąjį ryšį. Dabar jau mes apsikeitėme vaidmenimis. Dabar jis stato, o aš griaunu. Nes negaliu atleisti.
Dvidešimt pirmojo amžiaus žvilgsnis į moters ir vyro gyvenimą. Atrodo, kad žinojimas išlaisvina. Tačiau kartais noriu, kad geriau būčiau nesužinojusi. Technologijos atidarė Pandoros skrynią. Jei ne jos, dabar tikėčiau ir vienaragiais, ir vampyrais, ir santuoka.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
