Buvau vienturtė, „lepūnėlė“, kaip dažnas pasakytų – visi skaniausi kąsneliai, ledai – man, kaip ir „po blatu“ gauti bateliai, drabužiai – kad tik atrodyčiau ne prasčiau už kitus.
„Tarnautoja“ – taip tekdavo nurodyti anketose apie tėvų darbo pobūdį sovietiniais laikais. Mama dirbo archyve. Pro buto langą matėsi stotelė, kurioje sustodavo troleibusas, kuriuo mama grįždavo iš darbo.
Per tą laiką, kol ji pasieks namus, spėdavau susitvarkyti, paslėpti tai, kas neturėjo būti matoma, „sukišti visus galus“. Stebėdavau, kaip elegantiška eisena ji artėdavo, kartais su produktų nešuliu ar dokumentų, kuriuos turėdavo peržiūrėti namuose, segtuvu.
Laukdavau jos. Ji visada turėdavo man kažką ypatingo rankinuke: obuolį, saldainį, pyragėlį iš kurios nors Laisvės alėjos kavinės, ar atvirukų, kuriuos tuomet entuziastingai rinkau. Stebuklinga rankinė, kurią iškuitusi, atrasdavau jos paslaptį.
Kai nepagydoma liga susirgo tėtis, mama tapo uola, užstojusia nuo vėjų ir audrų, skausmo ir nusivylimų mano paaugliškame pasaulyje.
Vardan mano ateities siekti mokslų, ji paaukojo savo profesines ambicijas, pašvęsdama save tėčio priežiūrai.
Aš? Aš padėdavau, aišku, bet neįsivaizdavau, kokius „kryžiaus kelius“ tuomet reikėdavo nueiti mamai operacinėse, ligoninėse, gaunant reikiamus medikamentus, medicinines išvadas...
Tėčiui išėjus, mama nepalūžo. Dvidešimt gyvenimo metų rūpinantis mylimu žmogumi užgrūdino, o po kurio laiko išlaisvino motiniškus – močiutės jausmus, užgimus anūkui.
Mama pirma išvydo pirmąjį savarankišką anūko žingsnį, su humoru priimdavo visus jo „darbelius“: piešinius ant sienų ir raižinius ant sekcijos durelių, su pasididžiavimu pristatydama savo svečiams anūko „meną“.
Net vėžio diagnozė nenustelbė mamos – močiutės gyvybinių galių. Ir naktį paskambinus, nutikus bėdai, ji atskubėdavo, tarsi kareivis, privalantis gelbėti pasaulį. Mano pasaulį...
Vaikystėje, kai leisdavau vasaras stovyklose, ar, vėliau, besimokant toli nuo namų – dažnai sulaukdavau mamos laiškų. Jie stiprindavo, paguosdavo ir palaikydavo ar prajuokindavo.
Atsimenu, verkiau, kai telefono automatas prarijo paskutinę kroną, ir vos išgirdus mamos balsą, pokalbis nutrūko... Niekada apie tai neužsiminiau. Norėjau atrodyti stipri. Tik tos stiprybės pritrūko, netikėtai jos netekus. Nespėjau. Nenujaučiau...
Jei rašyčiau dabar savo laišką Mamai – neatsiprašinėčiau, nors tikrai turiu už ką. Parašyčiau, nors ir žiauriai pavėluotai – apkabinu, myliu ir visada mylėsiu. Ačiū už tai, ką turiu – gyvenimą!
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Ypatinga mama“. Naujienų portalas lrytas.lt ir „Argo Trakai“ kviečia skaitytojus dalintis gražiausiomis istorijomis apie savo mamas ir laimėti puikių dovanų! Daugiausiai dėmesio sulaukusios 3 istorijos bus apdovanotos „Argo Trakai“ kuponais.
Pirmosios vietos laimėtojui atiteks 2 valandų trukmės apsilankymas „Argo Trakai SPA“ erdvėje. Antrosios vietos laimėtojui – du 50 eurų vertės dovanų kuponai apsilankymui „Argo Trakai“ restorane. Trečios vietos laimėtojui – 50 eurų vertės dovanų kuponas apsilankymui „Argo Trakai“ restorane.
Rašinius siųskite bendraukime@lrytas.lt. Istorijų laukiame iki gegužės 5 dienos. Nugalėtojai bus skelbiami gegužės 8 dieną. Visos atsiųstos istorijos portale galės būti skelbiamos anonimiškai. Portalas lrytas.lt pasilieka teisę neskelbti istorijų, neatitinkančių LR teisės aktų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
