Kai man buvo dveji, o gal treji, mūsų šeimą paliko tėtis. Mama ilgai viena neužsibuvo vieniša. Į namus netrukus atsikraustė mūsų kaimynas.
Pradžioje, norėdamas prisigerinti, jis man atėjęs į svečius dovanodavo saldainį ar kokį neplautą obuolį radęs patvoryje. Tačiau kai apsigyveno nuolat, mano pasakiška vaikystė baigėsi ir prasidėjo košmaras.
Patėvis (nors mama reikalaudavo, kad vadinčiau jį tėčiu) nuolat mane engdavo. Užgauliodavo. Po kurio laiko, matydamas, kad mama visiškai nesikiša į jo „auklėjimą“, netgi pradėjo prieš mane naudoti ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą.
Mušdavo mane dėl pačių įvairiausių priežasčių. Pavyzdžiui, kartą mane plakė tiek kartų, kiek padariau klaidų rašydama diktantą – už visus ne vietoje padėtus kablelius, nosines ar praleistas raides gavau po kirtį su odiniu diržu.
Gaudavau po gerą pliauską per veidą ir už tai, kad laiku neatsakiau į jo klausimą. Kad atsakiau netinkamu tonu, kad ne taip pažiūrėjau, kad apskritai į jį nežiūrėjau ir pan.
Esu rudaakė, kaip ir mano tėtis. Mano mama ir patėvis yra žydrų kaip dangus akių. Todėl patėviui neretai pyktis sukildavo vien tik dėl mano išskirtinumo ir panašumo į tėtį. Dėl savo tamsesnio gymio neretai sulaukdavau ir skaudinančių, žeminančių epitetų apie romų, žydų tautybės žmones. Mano visos kūno dalys turėjo tik paniekinamus pavadinimus: morda, snukis, šnobelis ir tt
Mama nė karto nestojo mano pusėn. Nė karto neapgynė ir nepaprašė liautis... Pati nuo patėvio yra taip pat ne kartą gavusi. Gal bijojo, nežinau. Bet tik suaugusi supratau, kad ji galėjo rinktis ir nutraukti tokią situaciją. Galėjo netylėti, galėjo išvyti iš savo namų tą smurtautoją kaimyną, kuris kaip kokia piktžaizdė, darkė mūsų su mama gyvenimus.
Dabar, po daugelio metų, man sunku patikėti, kaip vienišos moters gyvenimą ir mintis gali užvaldyti pašalinis žmogus. Kaip dėl jo moteris gali išsižadėti savo ir vaikų laimės. Kodėl moterys apleidžia savo vaikus vien tam, kad įsiteiktų savo „mylimiesiems“ vyrams? Kodėl joms neskauda širdies, kai mato juos skaudžiai mušamus, už plaukų tampomus, ant žirnių ar aštrių daiktų klupdomus, žeminamus, užgauliojamus...
Aišku, nesakau, kad gyvenimas su mama ir patėviu buvo tik juodas. Buvo ir šviesių akimirkų. Patėvis su mama mane pasiimdavo į žvejybą, išmokė žvejoti, važiuoti dviračiu, vėliau ir vairuoti automobilį, tvarkos ir punktualumo. Visada buvau aprengta ir pamaitinta. Drabužiai nauji, senų ir suplyšusių niekada nenešiojau. Per Kalėdas ar gimtadienius dovanų gaudavau, apie kokias kiti kiemo vaikai tik pasvajoti galėdavo.
Pasidalindama savo skaudžia istorija norėčiau pasakyti, kad nepaisant patirtų vaikystės traumų, aš mamai atleidau ir vis dar labai ją myliu. Tik štai nežinau, ar taip besielgiančios mamos iš tiesų myli savo vaikus? Ar taip moterys elgdavosi tik sovietmečiu?
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Ypatinga mama“. Naujienų portalas lrytas.lt ir „Argo Trakai“ kviečia skaitytojus dalintis gražiausiomis istorijomis apie savo mamas ir laimėti puikių dovanų! Daugiausiai dėmesio sulaukusios 3 istorijos bus apdovanotos „Argo Trakai“ kuponais.
Pirmosios vietos laimėtojui atiteks 2 valandų trukmės apsilankymas „Argo Trakai SPA“ erdvėje. Antrosios vietos laimėtojui – du 50 eurų vertės dovanų kuponai apsilankymui „Argo Trakai“ restorane. Trečios vietos laimėtojui – 50 eurų vertės dovanų kuponas apsilankymui „Argo Trakai“ restorane.
Rašinius siųskite bendraukime@lrytas.lt. Istorijų laukiame iki gegužės 5 dienos. Nugalėtojai bus skelbiami gegužės 8 dieną. Visos atsiųstos istorijos portale galės būti skelbiamos anonimiškai. Portalas lrytas.lt pasilieka teisę neskelbti istorijų, neatitinkančių LR teisės aktų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
