Sostinėje buvo suorganizuotas susitikimas su kompanijos atstovu iš Majamio biuro.
Atrankoje dalyvavo per šešiasdešimt merginų. Indų kilmės vyras viso pokalbio metu be perstojo pildė kažkokius popierius ir darkyta anglų kalba, net nežiūrėdamas į akis, klausinėjo.
Rezultatus sužinojo po pusvalandžio.
Audronė laive norėjo dirbti baro padavėja, tačiau atrinkta buvo į maisto padavėjas. Agentūros darbuotoja paaiškino, jog reikės aptarnauti laivo kapitoną ir jo komandą, muzikantus, azartinių lošimo namų darbuotojus, šokėjus ir kitus privilegijuotus įgulos narius.
Mėnesį laiko ji tvarkė dokumentus. Teko pakratyti tėvų kišenę: įvairios medicininės pažymos, asmeninio gelbėjimosi kursai, viza ir solidus mokestis firmai už tarpininkavimą. Apie 1700 eurų.
Nemokamas poilsis
Ankstų penktadienio rytą Audronė išskrido į Majamį. Majamio oro uoste prie muitinės posto teko atstovėti ilgą eilę.
Ten susipažino su lietuvaite, jau antrą kartą važiavusia dirbti į laivą. Ji padėjo nuvažiuoti į „Merriot'o“ viešbutį, kur renkasi visi įgulos nariai, padėjo susirasti skelbimų lentą, kur tarp gausybės sąraše išspausdintų pavardžių Audronė rado ir savąją.
Sekmadienį jau turėjo būti laive. Per klaidą iki galo neišsiaiškino, kada bus autobusas, nuvešiantis į laivą. Taip viešbutyje pasiliko dar trejetą dienų.
Gyvenimas „Merriot'e“ – puikus. Kompanija apmokėjo visas išlaidas.
Teko girdėti, jog kai kurie žmonės sąmoningai „pavėluoja“ į autobusus, kad kurį laiką pasivoliotų Majamio paplūdimiuose. Sugauti simuliantus neįmanoma. Per 23 tūkst. žmonių įdarbinusi kompanija į tokias smulkmenas nereaguoja.
Kruizinis laivas – plaukiojantis miestas
Po trijų dienų viešbučio registratūroje Audronė pasiėmė bilietą ir išskrido į San Tomasą. Tai nuostabi Virdžinijos sala, viena iš populiariausių ir dažniausiai amerikiečių lankomų vietų. Kad apžiūrėtum šią salą, užtenka dviejų dienų.
Bet amerikiečiai į San Tomasą sugrįžta dėl gan pigiai parduodamų ir puikiai apdorojamų deimantų.
Į salą klaipėdietė atskrido su dar vienuolika žmonių. Mikroautobuso vairuotojas, sugaudęs visus oro uoste, po gero pusvalandžio atvežė iki laivo.
Įspūdis, pamačius Suomijoje statytą laivą, kuriame be 900 įgulos narių, kaskart keliauja 2200–2400 keleivių, – pritrenkiantis.
Apie 400 metrų ilgio, 12 aukštų (po vandeniu dar 3 gyvenamieji ir keletas techninių dekų) laivas sveria per 60 000 tonų.
Tai – mažas plaukiojantis miestas, kur galite rasti viską: dviejų aukštų restoraną, per tris aukštus įrengtą koncertinę salę, azartinių lošimų salę, fotogalerijas, barus, tris baseinus su vandens čiuožyklomis, teniso kortus, krepšinio aikšteles, diskotekų sales, liuksinius kambarius.
Viskas laive padaryta kliento patogumui ir jo keisčiausiems norams tenkinti.
Kajutėje – be laiko nuovokos
Į laivą niekas neskubėjo leisti. Saulėje kepė gal gerą pusvalandį. Apsauginiai leido po vieną, tikrindami pasus ir daiktus.
Kai tilteliu pakilo ir ji, pasirodė, jog klaipėdietės pavardės sąraše nėra. Filipinietis liepė grįžti į lauką ir laukti.
O ko laukti, nepasakė. Taip prabėgo dar pusvalandis, kol pasikeitė apsauginių pamaina. Tuomet ir Audronė buvo pakviesta užeiti į vidų.
Įgulos administracijoje užpildė dokumentus, gavo kajutės raktą ir atidavė pasą. Vietoj jo rytojaus dieną išdavė asmens identifikavimo kortelę.
Kajutėje gyveno dviese. Vietos labai mažai (3 x 2,5 m). Dviaukštė lova, spinta, kampinis stalas, lentynos, kriauklė, televizorius ir telefonas. Dušu ir tualetu dalindavosi su kambario kaimynėmis.
Įgulos kajutės – po vandeniu. Langų nėra. Prabudus anksti ryte ar po dienos miego, visada kartodavosi tas pats – nesuvokdavo, koks paros metas.
Visko valgyti negalima!
Susimetusi daiktus į kajutę, nubėgo valgyti. Akys raibo nuo maisto. Skonis – visiškai kitoks, nei buvo įpratusi namie. Viską ragavo iš eilės. Bet vėliau įsitikino – jei per septynis mėnesius nenori priaugti penkiolikos ar dvidešimties kilogramų, visko valgyti negalima.
Ta pati problema vargindavo ir svečius. Savaitę laiko valgydami kiek nori ir ką nori kruizo pabaigoje kai kurie svečiai vos įlįsdavo į atsivežtus drabužius.
Saugumas daug kainuoja
Pavalgius teko išklausyti pusantros valandos paskaitą apie kompaniją, laivą, saugumą. Labai nuobodus ir neįdomus dalykas, kuris vėliau dar tęsėsi visą savaitę. Išklausius kursą, po aštuonių dienų laikėme saugumo testą. Jei tris kartus neišlaikai šio testo, išsiunčia namo.
Neteko girdėti panašių atvejų, tačiau pirmą kartą į kruizinius laivus išvažiuojantiems žmonėms klaipėdietė patartų rimtai žvelgti į šį reikalavimą. Svarbiausias kompanijos tikslas – užtikrinti keleivių ir įgulos saugumą.
Tam jie skiria daug laiko ir išleidžia dideles pinigų sumas. Be šimtaprocentinės garantijos amerikiečiai ir kojos į laivą nekelia.
Po paskaitos apie saugumą Audronę nuvedė į uniformų sandėlį. Padavė aštuonias marškinių poras – tris poras rytinės uniformos, tris vakarinės ir keletą marškinių porų specialioms vakarienėms (formal night).
Dar pasiėmė tris sijonus ir batus. Už viską kitą mėnesį iš algos išskaičiavo 200 dolerių. Nemokamai davė tik liemenes, kurias, pasibaigus kontraktui, grąžino.
Drabužiai ir avalynė buvo prasti – batai suplyšo po kelių mėnesių. Kartais avėdavo iš namų atsivežtą ar parduotuvėje pirktą avalynę.
Tačiau restorano vadovo padėjėjas (meatr'd assistant) įspėjo, jog nelaimingo atsitikimo metu, paslydus ir susilaužius koją, kompanija draudimo nemokės.
Mat vienas iš kontrakto punktų skelbė, jog reikia avėti tik apsauginį padą turinčią kompanijos avalynę.
Padavėjai juokaudavo, jog tų batų savikaina – tik penki doleriai. Permokėdami už juos šešis kartus, padeda kompanijai pelnytis.
Draugai – geriausi gidai
Į laivą klaipėdietė įlipo ryte 11 valandą, o penktą jau laukė susitikimo su vadinamuoju prižiūrėtoju – restorano vadovo padėjėju iš Tailando. (meatr'd – atsakingas už restoraną, o jo asistentai – už bufetą, kambarių aptarnavimą, įgulos valgyklą.)
Buvo trise – ji, ukrainietė ir slovakė. Mandagiai pasisveikinęs, tailandietis paskambino kolegei iš Rumunijos, ir po dešimties minučių merginos jau valė stalus devinto aukšto bufete.
Niekas nieko neaiškino: kur eiti, ką nešti, kur išpilti. Viską sužinojo pati – klausinėjo anksčiau laive dirbančių merginų. Vienos padėdavo noriai, kitos – nelabai.
Sunku buvo, kol nepažinojo žmonių, nesuprato, ko iš jos nori. Bet tai truko gal keletą savaičių. Vėliau įgijo draugų, o jie laive – geriausi gidai.
Žiūri ne į vardą, o į šalį
Svarbiausia uniformos dalis – kortelė, ant kurios rašydavo vardą, ką tu dirbi ir šalį. Pamačius naują veidą, įgulos nariai akis kreipdavo į trečiąjį kortelės užrašą – iš kurios šalies atvykai.
Kiekvienai tautybei buvo „prikabinti“ saviti stereotipai. Tarkim, rumunė – pasileidėlė, bulgarė – šiurkšti ir vulgari, rusė geria tik vodką ir t.t. Iš to spręsdavo apie naujai atvykusį įgulos narį.
Skaitydama vardus iš kortelių susipažino su lietuviais. Jų buvo per dvidešimt. Su keliais iš jų sutardavo labai gerai, su kitais tik pasisveikindavo.
Bulgarai šventes švęsdavo savo tautiečių būryje. Būdavo, susistumia valgykloje stalus, atsineša vyno, o bulgarai virėjai pagamina nacionalinių patiekalų. Panašiai susibėgdavo rumunai, filipiniečiai, indoneziečiai. Šių tautybių žmonės laive dominavo.
Kapitonas pagyrė Lietuvą
Laivo elitas – kapitonas ir visa jo komanda, priklausė italams, „patiems gražiausiems ir madingiausiems vyrams pasaulyje“ – taip apie save galvoja patys italai. Ne tik pastarieji, bet ir kiti laive dirbę europiečiai žinojo apie Lietuvą ir šiek tiek – jos istoriją.
Ypač Lietuvos situaciją gerai išmanė kapitonas. Kartą, vakarienės metu su svečiais diskutuodamas apie Europos sąjungą, kapitonas užsiminė ir apie Lietuvą (tąkart dirbo kapitono valgomajame).
Anot jo, esame perspektyvi ir daug žadanti šalis.
Buvo malonu girdėti šiuos žodžius. Tačiau per tuos metus klaipėdietė tik vienintelį kartą ir apsidžiaugė, jog yra lietuvė.
Italai renkasi merginas iš Baltijos šalių
Tęsiant mintį apie italus, šiukštu neprisiminti legendos: italai – patys geriausi meilužiai, o merginas renkasi tik iš Baltijos šalių.
Ar jie patys geriausi meilužiai, taip ir nesužinojo. Tačiau apie šiuos lovelasus girdėjo pačių įvairiausių istorijų.
Netgi pabuvo jų aistringos meilės su Baltijos merginomis liudytoja. Ne viena lietuvaitė dėl jų buvo pametusi galvą, o kai kurios net nutekėjo į saulėtąją Italiją.
Laisvalaikis – „šopingai“
Laive dirbdavo dešimt valandų – pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Tarp pusryčių ir pietų būdavo valandos trukmės pertrauka, o tarp pietų ir vakarienės – trys valandos.
Jei laivas visą dieną jūroje, klaipėdietė bėgdavo į kajutę miegoti. Jei stovėdavom uoste, su draugėmis važiuodavo į miesto centrą, krante gerdavo kavą ir bėgdavo apsipirkinėti.
Po kiek laiko vadinamieji „šopingai“ taip įgriso, jog grįžusi į Lietuvą ilsėjosi ne tik nuo darbo, bet ir nuo parduotuvių.
Kartą per savaitę turėdavo laisvadienį – dirbdavo tik per pusryčius ir į darbą grįždavo vakarienės.
Per šešias poilsio valandas galėdavo susiorganizuoti turą po miestą ar salą. Jei likdavo laisvų vietų, prisijungdavo prie svečiams organizuojamų ekskursijų.
Taip pamatė garsiausius Meksikos kurortus – Akapulką, Porto Vajartą, Kozumelį.
Audronė apvažinėjo Bermudų salą, apvaikščiojau San Tomasą, San Martiną, matė keletą garsiųjų Jamaikos krioklių. Kituose uostuose – Panamoje, Kosta Rikoje, Barbadose – eidavo į pliažus degintis, o po to lauko kavinėse pietaudavo.
Dirbdama kruiziniame laive pamatė nemažai egzotiškų šalių. Skirtingi pasauliai žavėjo tik kontrakto pradžioje. Vėliau, pavargusi nuo laivo ir žmonių, jau nebenorėo matyti ir kas savaitę pasikartojančių uostų.
Svečiai kvietė į savo kajutes
Dirbdama padavėja pirmajame laive, klaipėdietė maistą nešiojo įgulos nariams. Vėliau dirbo bufete, kur reikėjo valyti svečių apšnerkštus stalus, o panaudotus indus nešti į plovyklą.
Po kelių mėnesių perkėlė į kambarių aptarnavimą (room service). Svečiai skambindavo operatorei ir užsisakydavo šaltų užkandžių ar gėrimų į kambarį. Virėjas paruošdavo užsakymą, padavėjai, viską sukraudavo ant padėklo ir nešdavo į nurodytą kambarį.
Kambarius aptarnaujantys padavėjai gaudavo geriausius arbatpinigius. Kartą tik pasiklydusį girtą svečią Audronė palydėjo iki kabinos – ir jis ištraukė penkis dolerius. Arba būdavo – ketvirtą valandą ryto vyriškis užsisako kavos, o ant padėklo padeda dešimt dolerių.
Iš svečių tekdavo išgirsti įvairiausių pasiūlymų – užeiti į kabiną, kartu paplaukioti baseine ar tiesiog pasėdėti prie baro.
Kad kompanija apsisaugotų nuo panašių incidentų, laive buvo labai griežtos taisyklės – padavėjai be uniformų negalėdavo eiti į svečiams skirtas teritorijas. Draudžiama buvo įeiti į svečių kabiną – užsakymą atiduodi tarpduryje stovinčiam žmogui, pasiimi arbatpinigius ir atsisveikini.
Jei norėdavo dalyvauti svečių diskotekoje ar pasižiūrėti miuziklą, reikėdavo kapitono padėjėjui (staff capitan) rašyti prašymą, ir jis patvirtindavo arba ne. Patvirtinęs prašymą, kapitono padėjėjas informuodavo apsauginius, o jie akylai stebėdavo, kad nebūtų užmegztas joks įtartinas kontaktas su svečiais.
Artimi ryšiai – rizikingi
Ne visi įgulos nariai buvo suvaržyti panašiais apribojimais. Šokėjai, muzikantai, azartinių lošimų darbuotojai ir vaikų auklės laive galėjo daryti, ką tinkami. Svarbiausia – nepakliūti apsauginiams į rankas.
Įvairiausių nutikimų laive apstu. Paskutinį kontraktą teko pažinti padavėją iš Pietų Afrikos. Piteris labai artimai susidraugavo su savo svečiais – vaikinų pora iš tos pačios Pietų Afrikos.
Tiksliai ir nesužinojom, kas tarp jų atsitiko, tačiau kruizo pabaigoje svečių pora dėl kažko pasiskundė laivo vyresnybei. Pastaroji, net neleidusi Piteriui pasiaiškinti, išsiuntė jį namo.
Vėliau sklido gandas, jog Piteris visiškai ignoravo laivo taisykles – kartu su vaikinų pora eidavo į diskotekas, pasilikdavo nakvoti jų kabinoje.
Estą Romaną išsiuntė namo dėl gėrimo. Ryte atėjęs prižiūrėtojas dar „šiltą“ vaikiną nuvedė atlikti alkoholio testo. Teigiami rezultatai buvo įrodymas, jog jam atėjo laikas „šiek tiek anksčiau“ (t.y. penkiais mėnesiais) važiuoti namo pailsėti.
Baltarusis Olegas susikrovė daiktus ir net neatsisveikinęs su draugais išskrido namo todėl, kad per dažnai po dvi ar tris valandas vėluodavo į darbą.
Dažnai kontraktus kompanija nutraukdavo ir su lietuviais. Problemos tos pačios – alkoholizmas, vėlavimas į darbą, tinginiavimas.
Smarkuolius pastato į vietą
Tik atvažiavus į laivą gali atrodyti, jog tavęs niekas nemato ir nepastebi. Mato visi ir viską – kaip tu bendrauji su svečiais, kaip neši lėkštes ant padėklo, ar visuomet šypsaisi, ar tvarkingai atrodai ir t.t. Jei nesutardavo su valdžia, gelbėdavo teigiami svečių atsiliepimai, surašyti atsiliepimų kortelėse.
Pasitaikydavo ir taip, jog restorano vadovo padėjėjai (meatr'd assistant), kad pasikeltų savo reitingus, liepdavo padavėjams svečių prašyti surašyti gerus atsiliepimus apie aptarnavimą.
Kartą, kai klaipėdietė nepakluso panašiam paliepimui, teko asmeniškai aiškintis bosui, kodėl ignoruoja savo prižiūrėtoją ir jo įsakymus. Teisybės ieškotojus laivo valdžia greit „užgesina“. „Turi nieko nematyti ir negirdėti, jei nori čia dirbti“, – kartą vieno pokalbio metu pasakė maisto ir gėrimų skyriaus vadovas iš Maroko.
Audronė sutiko nemažai žmonių, neištvėrusių laivo gyvenimo. Kelis kartus matė, kaip su malūnsparniais į ligonines išskraidina išprotėjusius ir sveikatą praradusius darbuotojus.
Buvo ir tokių, kurie vergiškai nuleistomis galvomis laive išdirbo po 20–30 metų. Įsisukę į šį ratą, jie jau nebenorėjo „kitaip“. Dažnai girdėdavo juos „filosofuojančius“: „Gyvenam be rūpesčių – už maistą ir pragyvenimą nemokam, uždirbam gerus pinigus, o atostogų metu savo šalyje galime gyventi kaip karaliai“.
Laive buvo galima ir labai gerai gyventi. Reikėjo tik tinkamai „apsisukti“ – susirasti įtakingą meilužį. Tarkim – kapitono padėjėją.
Tuomet gyveni didelėje kajutėje su savo mylimuoju, naudojiesi visomis jo privilegijomis, su tavim pagarbiai elgiasi visa laivo valdžia.
Kiti net pataikauja.
Po mėnesio – diplomuota padavėja
Po pirmojo kontrakto, trukusio devynis mėnesius, klaipėdietė šešias savaites ilsėjosi. Po atostogų kompanija išsiuntė į padavėjų koledžą, kur gilino darbo restorane įgūdžius.
Koledžas tęsėsi mėnesį. Paskutinę dieną įteikė diplomą, įrodantį, jog ji yra diplomuota kompanijos padavėja.
Darbas restorane buvo sunkus. Pradžioje stebino amerikiečių pomėgis sočiai pavalgyti. Tačiau vėliau įsitikino, jog bet kurios tautybės žmogus, už aštuonių dienių kruizą sumokėjęs 1000 ar daugiau dolerių, laive stengiasi patirti visus siūlomus malonumus.
Be šaltų užkandžių, sriubos ir salotų, jie užsisakydavo ir tris karštus patiekalus. Kiekvienos dienos meniu siūlė skirtingus patiekalus iš vištienos, žuvies, jūros gėrybių, vegetarišką, jautienos, avienos ar kiaulienos ir itališkąją „pastą“.
Kartą aptarnavo vyriškį, kuris užsisakė šešias omaro uodegos porcijas. Negalėjo patikėti – manė juokauja. Tačiau jis visiškai rimtai palinkčiojo galvą ir tarė: „Labai mėgstu omarus. Todėl šiandien atsisakysiu deserto“.
Arba: vieną audringą vakarą labai siūbavo laivas. Dvi moteriškės iš Niujorko užsisakė tik prancūziškos svogūnų sriubos. Viena iš jų po kelių minučių viską išvėmė ant minkštasuolio. Audronė patarė valgyti tik sausą duoną arba obuolius, nes tai padeda nuo jūros ligos. Ji nepaklausė ir užsisakė dar dvi lėkštes sriubos.
Pačios įspūdingiausios būdavo specialiosios naktys, kai restorane organizuodavo naktinį bufetą. Stalus sustumdavo į vieną liniją, besitęsiančią per visą restoraną. Virėjai sukraudavo gražiai dekoruotą maistą – didelį ledo drakoną, sūrio skulptūras, gėles iš vaisių ir daržovių, iš rūkytos jautienos gabalų sudėliotą erelio galva ir t.t.
Vaizdas pritrenkiantis!
23.30 koncertų salėje pasibaigus miuziklui, ilgiausia svečių eilė išsirikiuodavo prie restorano. Iki pusės pirmos nakties svečiai darydavo nuotraukas, o iki dviejų ryto ragaudavo maistą.
Šokinėjo aplink „Sopranus“
Kruiziniais laivais dažniausiai plaukiodavo pensijinio amžiaus žmonės. Visada gerai nusiteikę, besijuokiantys iš kvailų smulkmenų, jie mėgo klausinėti apie šalį, asmeninį gyvenimą, ateities planus.
Grįždama namo Audronė parsivežė du storiausius vokus su svečių adresais ir kvietimais atvažiuoti. Viena moteriškė net siūlė persikelti gyventi pas ją į Niujorką.
Ne visi amerikiečiai buvo malonūs. Kalėdų savaitę klaipėdietė aptarnavo šešias poros iš Njudžersio. Tai buvo tipiški 1960-ųjų metų Amerikos gangsteriai, save tapatinę su TV serialo „Sopranai. Mafijos kronika“ herojais. Jie „šokdino“ ne padavėjus, bet ir visą restorano valdžią.
Svečias laive – tabu. Reikia verstis per galvą, kad tik jiems įsiteiktum. Svečių apskųstą padavėją restorano vadovas (Meatr'd) dažnai pažemindavo pareigose ar net išsiųsdavo namo. Dalis amerikiečių labai mėgo skųstis, nes susigrąžindavo 15 procentų bilieto sumos.
Audronė laive nesutiko nei vieno padavėjo, virėjo ar valytojo amerikiečio. Tų pinigų, kuriuos uždirbdavo per mėnesį, išgyventi Amerikoje neužtektų. Oficiali padavėjo alga, kurią moka kompaniją, – nedidelė. Likęs uždarbis – svečių arbatpinigiai.
„Suvaryta“ nugara ir rankų sąnariai
Laivo padavėjui reikia tvirtos nugaros ir stiprių rankų. Ryte po bufetą klaipėdietė lakstydavo su purvinomis lėkštėmis, o kas vakarą restorane ant didžiulio padėklo nešdavo po keturiolika lėkščių.
Virtuvėje, į kurią leisdavosi eskalatoriumi, o po to vėl su pilnu padėklu kildavo į pirmą arba antrą restorano aukštą, – amžina betvarkė ir nežmoniškas greitis. Padavėjų daug (vienu metu aptarnaujama per 1000 žmonių) – vieni stumdosi, kiti rėkia, treti bėga, ketvirtiems krenta lėkštės iš rankų.
Grįžus į restoraną, tuščiomis vandens arba vyno stiklinėmis jau mojuodavo svečiai, o vyriausiasis padavėjas (20 svečių aptarnaudavo dviese – vyr. padavėjas imdavo užsakymus, o ji bėgdavo į virtuvę maisto) raukydavosi, jei nors kiek pavėluodavo.
Prieš užsisakydami desertą, kas vakarą svečiai penketą minučių stebėdavo padavėjų šou.
Metę visus darbus ant galvos padavėjai tempdavo perukus, puošdavosi dekoratyvinėmis plunksnomis bei karoliais ir skubėdavo šokti arba dainuoti.
Amerikiečiai tai mėgo – dažnas vakarieniauti ateidavo tik todėl, kad pamatytų vis naują šou.
Tačiau padavėjams tai buvo kančia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
