Kol kirpėja mane kirpo, šalia manęs, kitoje kėdėje sėdėjo pusamžė moteris. Jai dažė plaukus. Ir kaip tik tuo metu paskambino jos mama.
Iškart atkreipiau dėmesį, kad jos meilus tonas, kokiu kalbėjo su kirpėja, iškart pasikeitė, veidas persimainė. Į skambutį atsiliepė grubiu ir šiurkščiu tonu. Panašiu balsu ji kalbėjo visą laiką.
„Mama, kodėl man skambinėji, sakiau, kad užsiėmusi. Netrukdyk man gyventi su savo marazmais“, – pradėjo vos ne rėkti į ragelį. Po to šiek tiek aprimo, kažką atsainiai klausėsi ir vėl pradėjo savo šiurkščią tiradą.
„Gi sakiau, kad neatvažiuosiu pas tave nei Kūčių, nei Kalėdų švęsti. Nei viena, nei su vaikais. Ką man ten veikti, tavo poterių klausyt? Sėdėk sau su savo rožančium“, – atžagariai kalbėjo mano kaimynė.
Buvo kažkaip negera net klausytis. Tik susižvalgėm su kirpėjomis, kol ji „audė“ savo mamą dėl nešvaros, religingumo, neskanių patiekalų, o galiausiai tėškė, kad daugiau nebekartos – ji šventes sutiks su draugų šeimomis restorane.
Tie moters žodžiai man dar ilgai skambėjo ausyse. Pasidarė taip liūdna, kad net skrandis sustojo. Vien pagalvojus apie tą vienišą senolę ašaros tvenkėsi akyse.
Kaip baisu, kai tėvai gražiausias šventes sutinka vieni, nors jų atžalos, jų brangiausi žmonės, yra šalia, tame pačiame mieste! Tik atsisako sėdėti prie vieno stalo. Atsisako net aplankyti, užsukti bent trumpam... Niekina tėvus, jų šeimos tradicijas. Žemina ir pašiepia.
Ilgai negalėjau atsigauti po tokios scenos ir suvokimo, kad kažkas taip gali elgtis su savo brangiausiais žmonėmis. Ir dar per Kūčias ir Kalėdas.
Norėjosi papurtyti tą moterį, pačiai surikti į veidą: „Ar tu suvoki, ką kalbi? Ar suvoki, kad tavo mamos ilgai nebus su tavimi! Kad nežinia, kiek dar Kalėdų galėsit pasėdėti prie vieno stalo su tais poteriais. Po to jau iki gyvenimo pabaigos restoranuose, kavinėse ar baruose su draugais galėsi švęsti visas likusias gyvenimo progas“.
Deja, to nepasakiau į akis. Ir labai gailiuosi. Todėl rašau čia. Juk tokių beširdžių vaikų yra tiek daug... Per daug... Kaip ir tokių vienišų senolių su sudaužytomis širdimis per Kūčias ir Kalėdas...
Noriu palinkėti daugiau atjautos savo artimiesiems. Ne tik per šventes...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
