Esu gana jauna, 31-erių. Turiu du vaikučius. Po pirmagimio gimimo pradėjau nelaikyti šlapimo. Tokie atvejai būdavo gana reti. Tik man intensyviai šokinėjant ar stipriai suspaudžiant pilvo raumenis. Todėl vengdavau šokinėti, pamiršau pramogas ant batuto, stiprius pritūpimus ir panašiai.
Tačiau po antro vaikelio (gimė didelis, beveik 4 kg) problema paaštrėjo. Nt nusičiaudėjus nedrąsu būna atsistoti, apsižiūrėti vis skubu, ar nėra šlapios dėmės.
O kartais nelaimių nutinka net ir būnant ramybės būsenoje. Net ir naktį miegant būna. Kartais vos keli lašiukai, o kartais ir persirengti reikia skubėti.
Todėl gėda net su savo vyru miegoti. Kol kas jis neįtaria, kas palieka nedideles balutes lovoje. Galvoja, kad tai mūsų vyresnėlis sūnus naktį neišlaiko pūslytės (abu vaikai miega su mumis). Tačiau tikrosios tiesos jam nesakau ir gėda sakyti.
Gyventi su tuo yra tikra kančia. Nes ir kompleksuoti pradėjau, jautiesi nepilnavertišku žmogumi. Kažkaip vis atrodo, kad tokia problema „galima“ tik labai mažiems arba labai seniems žmonėms, kurie negali savimi pasirūpinti. Bet aš nesu sena, nesu kūdikis.
Taip pat atsirado baimė eiti į viešas vietas, kur būtų sunku rasti tualetą. Nes tik išgėrusi šiek tiek daugiau skysčių skubu į tualetą, net jei ir nenoriu. Tiesiog tuomet jaučiuosi ramiau, kad nenutiks nelaimė.
Darau Kėgelio pratimus, bet efekto didelio nejaučiu. Kas su tokiais atvejais susidūrė, gal žino, kas gelbėja, nejau tik chirurginis įsikišimas?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
