Vėl sunkiai ir nuobodžiai dirbu, kad galėčiau aplankyti tolimas šalis, gražiausius pasaulio miestus ar įgyvendinti kitas nurimti neleidžiančias senas svajones. Patikėkite, sapnuose ir prisiminimuose dažniausiai atgyja ne Kalifornijos ar Amalfio pakrantės, nepakartojami Floridos saulėlydžiai ar karšta Maroko saulė, o mieli gimtinės takeliai, Merkio pakrantės, buvusių mokinių ir kolegų veidai ir balsai.
Ateis diena (gal tai bus kitos Kalėdos?), kai turėsiu bilietą tik viena kryptimi, nes geriausia vieta gyventi, kaip yra pasakęs mano vyresnysis sūnus, yra ten, kur gimei ir augai, kur kalbi tėvų kalba ir jautiesi savas...
Šįryt radau sociologo pastebėjimą, jog lietuviai pagaliau išlipo iš liūdesio duobės. Džiugi žinia! Vadinasi, galiu tikėtis, jog nusišypsos keleiviui mikroautobuso į Šalčininkus vairuotojas, geros dienos palinkės visose Jašiūnų įstaigose, pasilabins amžinai nepatenkinta laiptinės kaimynė...
Tada didžiausia svajonė, kad mano tėvynainiai atrodys tokie pat draugiški ir malonūs kaip daugelyje kraštų sutikti žmonės, kurie susitikus ne nudelbia akis, o nusišypso, bus išsipildžiusi. Iki smagių susitikimų!
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Mano didžiausia Kalėdų svajonė“. Konkurso nugalėtojas bus skelbiamas gruodžio 27 d. Plačiau apie konkursą skaitykitekonkursas-mano-didziausia-kaledu-svajone.htm#.UqlinFsW0rU"="">konkursas-mano-didziausia-kaledu-svajone.htm#.UqlinFsW0rU"" target="_blank"> čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
