Nenoriu teisinti tėvų, gal greičiausiai mamų, kurios taip pasielgia. Būna sunku matyti, kokiomis sąlygomis dažnai gimdomi ir auginami vaikai, kurie vėliau pakliūna į vaikų namus. Bet negaliu jų už tai smerkti, nes manau, kad susiklostė tam tikros aplinkybės, kurios ir privertė pasirinkti tokį gyvenimo būdą.
Yra dalis mamų, kurios tiesiog palieka vaikus. Kaip jos gali? Geros mamos savų vaikų nepalieka? Bet ar iš tikro jos jau tokios blogos? Juk neišmetė kartu su šiukšlėmis ir nenužudė dar negimusio. Vienas nukryžiuojam, o kitas įstatymais ginam. Daryti abortą – moters teisė rinktis, palikti vaiką – lygiai ta pati teisė rinktis. Savo sprendimu pasakoma vienas ir tas pats – man tavęs nereikia. Amžinas klausimas – kurios geresnės.
Sutinku, kad yra dalis vaikų, kurių likimas nuo gimimo jau būna suluošintas ir paženklintas tėvų propaguotu gyvenimo būdu. Kartais ir padėti tampa nebeįmanoma. Tačiau lieka nemaža dalis vaikų, kurie galėtų užaugti kitokiais, bet vieni to padaryti paprasčiausiai negali. Tai ar jie visi „tokie“? Jei ne, tai kaip ir kada tokiais tampama?
Jei vaiką augintumėt tokiomis sąlygomis, kokiomis auga dauguma paliktų vaikų, pastebėtumėt, kad net pačių geriausių tėvų vaikai, su pačiais geriausiais genais taps visiškai nesiskiriantys nuo vaikų namų auklėtinių. Aišku, jei išgyvens, nes devyni mėnesiai, praleisti mamos pilvelyje, yra rojus, lyginant su tuo, ką iškenčia dauguma vaikų namų mažylių, prieš išvystant šį pasaulį. Tačiau pastarieji dažnai per tą laiką užsigrūdina, kitaip patekus į tokią aplinką dingtų bet koks noras kabintis į gyvenimą.
Jei netikit, galit pabandyti. Reikės šiek tiek padirbėti, bet rezultatai bus akivaizdūs. Paimkit gimusį kūdikį ir paguldykite jį atokiau nuo savęs, geriau kitam kambaryje. Maitinkit jį iš buteliuko, griežtai pagal valandas. Būtinai imkite jį ant rankų, bet tik tuomet, kai reikės pakeisti sauskelnes. Galit su juo tuo metu bendrauti, jį paliesti. Ir paguldykit į lovelę.
Jei jis ramiai miegos, skirkit laiką savo malonumui, jei verks, neskubėkit pas jį. Leiskit jam paverkti. Kai ateisit, paduokit čiulptuką, nes dar ne laikas valgyti, galit truputį panešioti. Jam nurimus, paguldykit jį atgal. Jis klyks, nes norės jūsų, nes tų kelių minučių jam bus, be abejo, per maža. Gali būti, kad jis klyks visada, kai tik pabandysit jį palikti. Bet įsivaizduokit, kad jūs turit prižiūrėti dar mažiausiai šešis ar dar daugiau vaikų. Tad viso laiko skirti jam negalit. Teks palikti verkiantį. Jam gali būt baisu, jam gali skaudėti pilvelį. Jis be paliovos verks, verkimas pradės jus erzinti.
Pagalvokit, kad greičiausiai jam su nervų sistema kažkas netvarkoje, kad ir pavalgydintas, ir sausas negali nurimti. Galit kreiptis į medikus pagalbos, kad ištirtų nervų sistemos būklę. Žinoma, dar jis sirgs, tad pageidautina ligoninėje jį palikti vėl vieną. Jei kantrybė leis, tai tikrai sulauksit to laiko, kai vaikas nurims. Ir bus patenkintas tuo, ką gauna – maistu ir begale spalvotų žaislų. Visų svarbiausia – nuolatinį kontaktą su vaiku pakeisti į būtiną iš reikalo.
Dar gerai būtų, kad vaikas prie jūsų neprisirištų, tai kvieskite drauges, kaimynes, kad vaikas nepriprastų prie to paties veido. Taip praleiskit bent pirmus jo svarbiausius gyvenimo metus. O po metų galėsit po kruopelytę pradėti rankioti savo „geruosius genus“, jei pasiseks juos surasti, nes greičiausiai pamatysit tai, apie ką nė nesvajojot.
Taip ir girdžiu – beprotė. Ar labai protinga leisti vaikams taip augti? Čia kaip dabar – saviems ne, o paliktiems taip. Sutinku, visiems geras nebūsi, visiems nepadėsi. Ne visi nori ir ne visi gali auginti tokius vaikus, ne visiems ir reikia tai daryti. Tai nėra visuomet lengva, turiu minty ir auginančiam, ir tam pačiam vaikui. Kartais būna labai sunku. Gal geriau nebandyti, jei abejoji savo jėgomis. Tačiau bent jau „nenurašykite“ šių vaikų vien už tai, kad jie patys vieni negali nieko pakeisti. Įsivaizduokit, kokia našta turi užgulti jų pačius, kad įrodytum, jog tu nesi vien „blogų genų kūrinys“.
O ką gi duoda taip visų bijomi genai. Pirmiausia, išorinius požymius – akių ir plaukų spalvą, ausų formą, kūno sudėjimą ir t.t. Ar šito verta bijoti? Ar nuo to vaikai tampa blogesni? Tikriausiai sunku įsivaizduoti, kiek auga gražių vaikų tuose vaikų namuose ir net labai gražių, kiek yra įvairiais talentais apdovanotų vaikų (tai įgimta, kitaip tariant genai). Tačiau nepuoselėjamas talentas pasmerktas žlugti.
Dar su genais atsineša vaikas ir charakterio savybes. Čia slypi visa įvairovė ir didžiausia aplinkinių baimė. Bet pasiklausus tuos dalykus išmanančių specialistų gausit atsakymą, kad charakteris formuojamas visą gyvenimą ir svarbiausia čia vėl ankstyvoji vaikystė. Tai ir paprastas atsakymas – jei vaikas ir paveldėjęs ne itin geras savybes, reikia visai kitokių sąlygų ir aplinkos, kad jos neišbujotų.
Genetikos specialistai, manau, pritars, kad mes paveldime kai kurias ligas, bet dažnai paveldime polinkį sirgti viena ar kita liga. Ką reiškia polinkis? Tiksliau tariant, jei bus aplinkybės, palankios pasireikšti vienai ar kitai ligai, tai mes susirgsim. Vaikų namuose jos tikrai bus. Nenoriu apkaltinti ten dirbančiųjų ar teigti, kad vaikai neprižiūrimi. Jie daro tai, ką gali. Bet vaikai tokie kaip ir visi – trokštantys meilės, šilumos, namų ir tėvų. Šito laiku negavus, genetika padaro savo darbą.
Vaikai „tokiais“ tampa, nes jie buvo nemylimi, jie nepatyrė meilės kada jos labiausiai reikėjo, o vėliau imam stebėtis, kad vaikai žiaurūs, nepriima mūsų gerumo, mūsų noro padėti. Užklijuojam etiketę „jie visi tokie, tokie genai“. Viskam yra savas laikas. Meilės žmogui reikia visą gyvenimą, o labiausiai tada, kai tas gyvenimas dar tik prasideda. Nepatyrus jos laiku bus sunku suprasti, ką reiškia mylėti ir būti mylimam. Bus sunku ją priimti.
O dabar apie mažą svajonę. Kalėdos toks metas, kai galime pagalvoti apie kitus. Vaikai verti ne vien tik skausmo, užuojautos ir gailesčio. Po stebuklingu šv. Kalėdų medžiu rasit daug spalvingų, traškančių, kvapnių dovanų. Net jeigu tokių ir nebus, vieną dovaną vis tiek surasit. Ji visai maža ir mažai kuo išsiskirianti – tai meilė. Atsargiai išvyniokit ir pasidalinkit ja su kitais, pačiais mažiausiais. Pasidalinkit ja su tais, kam jos labiausiai trūksta. Jei neišeina žodžiais ir darbais, tai bent jau mintimis. Tikiu, kad tą kiekvienas galit.
Gražių ir šiltų Jums švenčių!
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Mano didžiausia Kalėdų svajonė“. Konkurso nugalėtojas bus skelbiamas gruodžio 27 d. Plačiau apie konkursą skaitykitekonkursas-mano-didziausia-kaledu-svajone.htm#.UqlinFsW0rU"="">konkursas-mano-didziausia-kaledu-svajone.htm#.UqlinFsW0rU"" target="_blank"> čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
