Žmones į mano kabinetą Onkologijos institute dažniausiai atveda dvasinis skausmas, kuris kai kada būna daug sunkesnis už fizinį. Ne vienas taip ir sako: „Fizinį skausmą aš dar galiu pakelti, bet šitos liūdnos mintys varo mane į neviltį, o baisiausia, kai jaučiu, kad niekaip negaliu su savimi susitvarkyti“. Tačiau praverti psichoterapeuto kabineto duris sergančiajam būna nelengva. Neretai pokalbį ir pradedu nuo klausimo, kas paskatino ateiti.
Sergančiajam labiausiai trūksta šeimos, draugų ir visuomenės supratimo. Susirgęs žmogus ima jaustis tarsi atsidūręs už sienos: vienoje pusėje liko jo visi draugai ir pažįstami, kitoje - jis pats su savo liga. Labiausiai padeda bendravimas. Vieniems geriausiai padeda pokalbis su tais, kurie taip pat serga šia liga. Kiti, priešingai, nori kuo greičiau nutolti nuo visko, kas asocijuojasi su vėžiu ar su jo gydymo įstaiga. Vienas dalykas, kurio tikrai iš mūsų nenori sergantieji – tai gailesčio. Dažnas taip ir sako: „Aš nenoriu, kad manęs gailėtų“.
Kartais artimiesiems psichologinio palaikymo reikia net daugiau nei pačiam sergančiajam, kuris būna jau susitaikęs su neišvengiamumu. Su ligoniu reikia kalbėtis apie savo jausmus, apie tai, ką išgyvename, nevengiant ir sunkesnių temų. Užsisklendimas ar baimė bendrauti, kad neįžeistume, tik sustiprina sieną tarp sergančiojo ir jo artimųjų bei padidina jo vienatvės jausmą, kuris ir taip jau gali jį slėgti. Geriausia sergančiojo artimajam būti realistu. Nors liga yra sunki, kiekvienoje situacijoje galima nors kuo nors padėti, palengvinti tiek fizines, tiek dvasines ligonio kančias.
Manęs kartais klausia, kas sunkiau priima ligą – vyrai ar moterys, jauni ar seni žmones. Labai sunku pasakyti, kuriam žmogui sunkiau susitaikyti su savo liga. Turbūt tai priklauso ne tiek nuo amžiaus ar lyties, kiek nuo individualaus požiūrio į ligą, nuo žmogaus brandos ir sugebėjimo įveikti gyvenimo sunkumus ir krizes. Vėžys sukelia gilią egzistencinę krizę. Natūralu, kad kiekvienas žmogus jaudinasi sužinojęs, kad serga onkologine liga ar kad ji atsinaujino.
Pats ligos įveikos procesas, žinoma, yra labai individualus.
Šiuo metu psichoonkologijoje dažnai vartojamas terminas: potrauminis augimas. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, sergantysis iš ligos gali pasisemti dvasines stiprybės, ir iš didžiulės krizės išeiti sustiprėjęs, labiau mylintis gyvenimą. Teko stebėti tokių pasikeitimų, kai dėl ligos kardinaliai pakeičia žmogaus nuostatos ar net jo gyvenimas. Pavyzdžiui, vidutinio amžiaus moteris, kuri jautė didžiulį pyktį ją palikusiam vyrui, greičiausiai pagrįstą, po ligos ne tik visiškai jam atleido, bet ir susikūrė laimingą gyvenimą su nauju partneriu.
Susirgus neretai būtent žmogaus dvasingumas padeda jam tvarkytis su ištikusia egzistencine krize. Žinoma, dvasingumas jau glūdėjo žmoguje anksčiau, o sunki liga tik davė progą jam atsiskleisti.
Būna, priešingai, kad žmogus negali išsivaduoti iš jį kankinančių giminės ar šeimos konfliktų, negali jų išspręsti. Tuomet žmogaus vidinė būsena neleidžia jam atsipalaiduoti, pagalvoti apie savo sveikatą, padėti sau sveikti.
Dr. Giedrė Bulotienė yra VU Onkologijos instituto gydytoja psichiatrė psichoterapeutė
Šis tekstas - socialinės kampanijos "Vėžys - ne nuosprendis" dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
