Gydytojo ir paciento pokalbis niekada nebūna lengvas. Sužinojęs, kad serga vėžiu žmogus neretai prašo pasakyti, kiek jam dar liko gyventi, o gydytojas J. Rėklaitis ( 60 m.) neužsiima tokiomis prognozėmis. Jis tikina, kad nėra visažinis, taip pat nepasitiki moksliniais straipsniais ir išgyvenamumo statistika. Jis yra praktikas.
Nuo 1987-ųjų onkologinius ligonius operuojantis J. Rėklaitis susidūrė su įvairiais atvejais, kuriuos galima vadinti stebuklingais.
Tai atsitinka tada, kai pasiseka taikyti gydymą, nors, J. Rėklaičio nuomone, toks metodas nėra kuo nors ypatingas. Tas gydymas tarsi negali nieko padaryti, bet konkrečiu atveju tinka tobulai.
Tada įvyksta tai, ko medicinos mokslo požiūriu negalėjo įvykti - praradęs viltį ir atsisveikinęs su artimaisiais žmogus pagyja.
J. Rėklaitis - ne vienintelis onkologas, kuris dėl įpročio ieškoti piktybinių odos darinių atpažįsta savo būsimus pacientus. Didžioji dalis odos vėžio būna veido srityje. Todėl gydytojas tyrinėja ne tik praeivių, bet ir televizijos laidų dalyvių veidus, atkreipia dėmesį į apgamus ir netaisyklingos formos odos darinius.
Kartą į vilnietį kreipėsi jaunas vyras, kuris poilsiaudamas užsienyje ir kaitindamas saulėje išgirdo vieno nepažįstamojo patarimą grįžus į Lietuvą būtinai užsukti pas gydytoją onkologą. Toks įspėjimas padėjo laiku nustatyti piktybinę odos ligą.
Tai, kad vėžys gali būti klastingas, J. Rėklaitis žino ne iš medicinos knygų. Medikas taip pat ne kartą buvo laidojamas, nes prieš 16 metų jam buvo nustatytas skrandžio vėžys. Tada chirurgas negalvojo apie tai, kas jo laukia, o stengėsi gyventi dėl šeimos, dėl savo vaikų, kuriuos privalėjo užauginti.
Pašalinus skrandį gydytojas nenorėjo imti neįgalumo pašalpos, o siekė kuo greičiau grįžti į darbą, būti reikalingas kitiems.
Ši kova su vėžiu baigėsi laimingai, tačiau J. Rėklaitis patyrė savo kailiu, kad gandai taip pat sklinda šviesos greičiu.
Kartą užsirišęs kaukę chirurgas teiravosi paciento, kas jį pirmą kartą operavo. „Toks gydytojas, nepamenu jo pavardės, jis jau miręs nuo skrandžio vėžio“, - išgirdęs atsakymą J. Rėklaitis suprato, kad kalbama apie jį.
„Bet aš juk gyvas“, - atsiliepė medikas ir pamatė sutrikusį ligonį, kuris jo nepažino.
Žodis - žvirblis, bet grįžta jaučiu
- Kaip kalbėti su žmogumi, kad jis išeitų iš gydytojo kabineto su viltimi pasveikti? - pasiteiravau J. Rėklaičio.
- Yra svarbus kiekvienas žodis. Aš kasdien turiu galimybę pasakyti žmogui: „Tu jau esi sveikas, gali gyventi be vėžio“.
O kartais pacientai klausosi ištempę ausis, todėl įsidėmi tai, ką specialistai kalba tarpusavyje. Tai gali smarkiai paveikti.
Gebėjimas bendrauti - dovana, to neišmokys jokios studijos. Teisybę reikia sakyti, bet neužmirškime, kad teisybė gali žmogų nužudyti, svarbiausia yra nepakenkti.
- Ar teisingai supratau, kad melas gali būti šventas?
- Šventas melas yra būtinas. Ne tik medicinoje. Per amžius žmonės vieni kitiems melavo, meluoja ir turi meluoti. Yra įvairių rūšių melo, vadinasi, jis reikalingas. Be melo žmonės nesugebėtų bendrauti, siekti bendrų tikslų.
- Ar už tokį melą yra padėkojęs bent vienas pacientas? Ar dažnai tenka nutylėti teisybę?
- Vieniems reikia žinoti tiesą, kad ir kokia ji būtų skaudi, tada jiems palengvėja, o kitiems - ne.
Žmogaus prigimtis nepasikeitė per tūkstančius metų. Blogai, kad mėginama viską suniveliuoti, nebus taip, kad visi būtų patenkinti.
Reikia stengtis neatimti iš paciento vilties pasveikti, jis neturi dėl ligos manyti, kad pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Gyvenimas yra trumpas, duotas tik kartą, yra baisu, kai žmonės nuodija gyvenimą sau ir kitiems.
Klysta ir mokslininkai
- Yra gydytojų, kurie prieš taikydami kokį nors metodą ragina pacientą pasižiūrėti į savo pasą. Tokiu būdu leidžiama suprasti, kad su amžiumi yra mažiau vilčių pasveikti . Ar reikalinga tokia skaičių kalba?
- Aš taip pat mėgstu faktus. Pavyzdžiui, primenu žmonėms, kad nustačius odos vėžį melanomą apie 80 proc. ligonių išgyvena penkerius ir daugiau metų. Tai - geras rodiklis. Tai rodo, kad ne viskas yra beviltiška.
- O jei melanoma yra išplitusi?
- Nėra universalios melanomos. Ši liga kiekvienam asmeniui yra individuali. Vengiu kalbėti su pacientais apie išgyvenamumo prognozę. Savo bendradarbiams taip pat patariu to nedaryti. Mes ne dievai, mes daug ko nežinome.
- Kodėl pacientams nepatariate naršyti internete ir ieškoti mokslinių straipsnių, kaip įveikti vėžį?
- Mokslininkai nedirba kasdienio praktinio darbo. O jei gydytojas turi klinikinę praktiką, jis yra nuo ryto iki vakaro užsiėmęs ir neturi laiko mokslui.
Moksliniai straipsniai negali apimti visų atvejų. Dažnai skaitydamas medicininę literatūrą pacientas įsimena tik tai, kas yra negatyvu.
- O kuo tada tikėti?
- Pirmiausia, tikėti gydytoju, nes sergant vėžiu bendrauti reikės ilgai.
Tiesa, yra dalis medikų, manančių, kad iš pradžių ligonį reikia smarkiai išgąsdinti. Tokiu būdu norima apsidrausti nuo galimų komplikacijų, o būklei pagerėjus gydytojas gali pasijusti didvyriu. Tai glosto jo savimeilę.
Iš tikrųjų reikia daryti viską, kad nebūtų gydymo komplikacijų ir negalima gąsdinti žmonių.
Antra taisyklė - nesidomėti tuo, ko neįmanoma suprasti be specialaus išsilavinimo, nes šiuolaikinė medicina yra sudėtinga.
Būna atvejų, kai atrodo, kad ligonio dienos suskaičiuotos, o jis pasveiksta. Būna ir atvirkščiai - atvejis nesudėtingas, bet liga staiga paūmėja. Todėl neužsiimu jokiomis prognozėmis.
Sunkiausia būna, kai gydytojas nebegali padėti pacientui. Kaip jam tada taktiškai paaiškinti, kad nepradėtų laidyti pinigų šarlatanams, kurie už nieką neatsako?
Padeda susigrąžinti orumą
- Sakoma, gydytojas skiria vaistus, o organizmas sveiksta. Ar tam pritariate?
- Iš visų šiltakraujų būtybių žmogus gyvena ilgiausiai. Žinoma, jeigu lyginsime su amžinybe jo gyvenimas yra trumpas.
Žmogaus organizmas turi puikių kompensacinių galimybių. Tai - tobulas kūrinys, manau, gydo ne vien vaistai, bet ir optimizmas, mokėjimas kovoti iki galo.
Liūdna, kad vyresnio amžiaus žmonės mūsų visuomenėje yra „nurašomi“. Man teko operuoti šimtametį, nors jis tik gulėjo lovoje - nei girdėjo, nei matė. Bet galbūt jis dar jautė?
Po operacijos pavyko sustabdyti kraujavimą, dingo prastas kvapas, todėl senolio artimiesiems buvo lengviau slaugyti, tai leido jam susigrąžinti orumą.
Jaučiasi kaip antrą kartą gimęs
- Ką supratote, atsidūręs paciento kailyje?
- Supratau, ką reiškia stresas. Maniau, prapjaus, pasižiūrės, kas yra, ir vėl užsiūs. Pasirodo, laiku kreipiausi į kolegas. Nieko baisaus neatsitiko.
Dabar gyvenu be skrandžio, bet jaučiuosi kaip prisikėlęs, nes buvau jau palaidotas. Iki šiol turiu tokių draugų, kurie žiūrėdami į akis klausia manęs: „Kaip laikaisi?“ O aš tokį klausimą suprantu kur kas tiesmukiau: „Kaip sugebėjai likti gyvas?“.
Šis tekstas - socialinės kampanijos „Vėžys - ne nuosprendis“ dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
