Vis dėlto ne visi pažįstami vokiečiai mane gerai suprato, dauguma manęs klausė apstulbę, ko aš ten Rusijoje noriu, o mano kaimynas dar iki šiol mano, kad aš esu Latvijoje! Tai jiems atleistina, tačiau mano tėvams ir draugams, kurie čia manęs buvo atvykę aplankyti, aš viską galėjau paaiškinti. Lietuva yra vienintelė tokia, tad visai nerusiška – tiesiog lietuviška.
Tiesa, atvykus į Vilnių ir pasižiūrėjus pro bendrabučio langą, panorau atgal. Viskas atrodė taip labai sovietiška ir nejauku. Iš karto prisiminiau Gorbitzo rajoną mano mieste Drezdene. Vietą, kurioje niekas nenori gyventi...
Pirmasis šokas greit praėjo, viskas buvo per daug nauja ir žadinančio, kad nustelbtų namų ilgesį. Sekė neįsivaizduojama gausybė susipažinimo vakarėlių, išvykų į apylinkes ir pirmosios paskaitos. Per jas, ypač „Survival Lithuanian“ kursuose atsirado pirmosios draugystės su žmonėmis iš viso pasaulio. Per, atrodė, niekada nesibaigsiančias lietuvių kalbos kurso 90 minučių mes buvome kančių draugais!
Kadangi aš pajaučiau lietuvių kalbą kaip labai įdomią ir ypatingą, nutariau lankyti kalbos kursą visą semestrą. Lietuvių kalba vis dėlto yra 180-oji labiausiai šnekama pasaulyje. Veikiausiai aš niekada negalėsiu šnekėti lietuviškai, tačiau aš suprantu žmones aplink, retsykiais galiu ko nors užsisakyti arba paklausti kelio. Kai aš tai darau, lietuviams sukeliu juoko. Spėju, dėl mano tarimo.
Jau pirmosiomis dienomis man buvo aišku, dėl ko yra svarbu įvaldyti kalbą, ypač tada, kai esi pasiklydęs – lost in Vilnius. Tai jau buvo tapę beveik kasdieniniu ritualu: pasiklysti maršrute, įlipi ne į tą autobusą, pražiopsai stotelę ir t. t. Dažnai mums tekdavo nuvažiuoti iki galutinės stotelės, būdavo tamsu ir nežinodavome, kur esame. Autobuso vairuotojas prašydavo mus išlipti, tai būdavo viskas, ką mes suprasdavome. Kartais taip prarasdavome valandas tam, kad rastume kelią atgal į bendrabutį. Kai aš tai prisimenu, mane suima juokas. Aš galvoju, kad tokiu būdu galėjau gerai pažinti miestą, ypač atokiau nuo pagrindinių kelių. O visai pasimetusi autobusuose aš niekada nesijaučiau, nes tai buvo seni vokiečių gamybos modeliai...
Po kelių savaičių orientacinė fazė buvo praėjusi, viskas slydo savo vėžėmis. Universitete gerai jaučiausi dėl paskaitų anglų kalba, čia nebuvo jokių problemų.
Tėvai mane aplankė balandžio pradžioje. Tikėjausi, kad jei jie mato, jog man čia gerai einasi, tai neturės daugiau rūpesčių dėl manęs. Vis dėlto pamatę bendrabutį jie turėjo konstatuoti, kad jis neatitinka „ES standartų“. Tą patį buvo galima pasakyti apie pėsčiųjų takus. Šiuo atveju mano tėvai net nuogąstavo, kad aš ko nors nenusilaužčiau. Manau, tai tipiškas vokiškas požiūris – aš dėl to tik juokiausi. Laikas Lietuvoje mane daro tokią laimingą, kai eidama galiu peršokti kiekvieną duobę savo kelyje!
Prisimenu vieną dieną, tai įvyko balandį: sniegas buvo pradėjęs tirpti ir gatvės duobės buvo pilnos vandens. Stovėjau prie šviesoforo ir vienas automobilis pravažiavo tiesiai per duobę taip, kad mane visą aptaškė iki ausų. Tai buvo diena, kai „Europos Sąjungos standartų“ aš panorau ir Lietuvoje.
Beje, dėl gatvių eismo - jis iki šiol man yra neįprastas. Vilniuje yra daug pėsčiųjų perėjų, tačiau reikia turėti drąsos jomis naudotis ir pasitikėti vairuotojais, o tai ne visada yra lengva esant savitam vairavimo būdui! Kadangi pasinaudojau proga aplankyti Rygą ir Taliną, galėjau praktiškai pastudijuoti pėsčiųjų perėjų temą. Galiu pasakyti, kad Baltijos valstybių vairuotojai savo važiavimo stiliumi gana skiriasi. Lietuviai važiuoja greitai, tačiau stabdo paskutinę minutę prieš tave. Latviai važinėja greitai ir ignoruoja pėsčiųjų perėjas. O estai savo ruožtu važinėja kur kas lėčiau ir labiau save kontroliuoja, tačiau turi mažiau pėsčiųjų perėjų. Mano išvada – aš džiaugiuosi, kad gyvenu ne Latvijoje!
Vilnius, kaip Lietuvos sostinė, turi maždaug tiek gyventojų, kaip mano Drezdenas, 12-as pagal dydį Vokietijos miestas. Galbūt tai viena iš priežasčių, dėl ko Vilniuje greitai pripratau. Miestas yra jaukus ir aprėpiamas, dažnai gatvėje netikėtai sutinki pažįstamų veidų. Tačiau po žiemos žmonių masėje sunkiau randi tuos, su kuriais buvai susitarusi susitikti. Aš prisimenu šaltas žiemos dienas vasarį ir kovą, Katedros aikštė buvo tarsi iššluota, o šiandien ten visur pilna žmonių. Kai tik virš Vilniaus sušvito pavasario saulė, gatvės atgijo, ir man iki šiol kyla klausimas, iš kur staiga visi tie žmonės atsiranda. Vilnius pavasarį yra kitoks, toks žalias. Medžių žaluma, jaučiu, čia yra daug intensyvesnė, nei ta, kurią esu pripratusi matyti Vokietijoje.
Aš mėgstu draugų kompaniją, lauke prie išneštų staliukų gerti kavą arba alų, mano ypač mėgiama vieta yra prie upės, iš karto prie tilto į Užupio respubliką. Užupio kavinė man yra pakeliui iš universiteto į bendrabutį. Čia mes praleidome daug šaunių vakarų su lietuviškais skanėstais. Pirmoje vietoje paminėčiau alų. Kaip vokietė, aš mėgstu alų ir galiu džiaugtis jo dideliu pasirinkimu. Net neįsivaizdavau, kad Lietuva taip pat yra alaus šalis. Taip pat paragavau keptos duonos ir cepelinų – ir man patiko. Vis dėlto aš iki šiol dar nesupratau, kaip lietuvės, nepaisant jų riebios virtuvės, gali būti tokios lieknos ir gražios. Turbūt tai slypi genuose...
Kai aš galvoju apie lietuvių moteris, man iškyla Kovo 8-oji – Moterų diena. Nors ši diena Vokietijoje prisimenama, tačiau nėra švenčiama. Apie paprotį dovanoti tulpes aš nežinojau nieko ir iš pradžių pagalvojau, kad tą pačią dieną atsitiktinai sutapo mano abiejų bendrabučio kaimynių gimtadieniai. Visur moterys su tulpėmis rankose – gražus paprotys.
Moterų diena, kaip ten bebūtų, nėra vienintelė, kurią lietuviai švenčia. Galima paminėti dar abi nepriklausomybės dienas vasarį ir kovą. Arba net ir Užupio respublikos nepriklausomybės dieną. Ypač mano atmintyje liko pirmoji Nepriklausomybės diena – Vasario 16-oji. Tai buvo šalta žiemos diena, mes buvome miesto centre. Norėdami sušilti pakeliui užsukome išgerti arbatos, o tuomet mus lietuviškai užkalbino vienas vyriškis. Pamatęs, kad jo nesuprantame, paklausė angliškai, iš kur esame ir ką mes čia veikiame. Jis buvo labai malonus ir prisistatė. Tai buvo Lietuvos kariuomenės vadas, generolas leitenantas Arvydas Pocius. Mes šiek tiek pasikalbėjome su juo apie mūsų šalis, apie Lietuvą. O atsisveikindamas jis mums juokaudamas pasakė „Together we are strong (kartu mes esame stiprūs).“ Malonus vyriškis.
Apskritai aš neturėjau jokios blogos patirties su lietuviais. Jie galbūt nėra taip svetingai draugiški, kaip Azijos šalių žmonės ar italai. Aš jaučiau, kad jų elgsena veikiau primena vokišką mentalitetą. Kaip ten bebūtų, jokioje kitoje pasaulio vietoje nebuvau taip dažnai prašoma cigaretės.
Vieną kartą geležinkelio stotyje manęs vėl paprašė cigaretės vienas vaikinas. Aš pabandžiau jam išaiškinti, kad neturiu jokios cigaretės. O po to jis manęs paklausė, ar gali palaižyti mano valgomų ledų. Aš manau, tokia situacija įmanoma tik Vilniuje!
Čia praleistą laiką gerai prisiminsiu ir pasigesiu miesto bei žmonių, kuriuos čia pažinau. Jau pradedu galvoti apie vis labiau artėjantį grįžimą į Vokietiją. Didžiausią rūpestį man kelia bagažas. Jis toks didelis pasidarė dėl mano pirminio įsivaizdavimo, kad Lietuvoje, ko gero, ne viską bus galima nusipirkti. Dėl to iš namų pasiėmiau ką tik galėjau. O atvykusi po poros dienų jau galėjau blaiviai konstatuoti, kad pradinė mano nuomonė ne visai atitinka realybę. Būk pasveikintas, „Akropoli“!
Koks bebūtų mano bagažas, vienam dalykui turiu palikti vietos – „Krupniko“ buteliui. Sugrįžus į Vokietiją bus proga jį atidaryti ir su draugais pasidalinti įspūdžiais, aptarti įvairiausius klausimus. Pavyzdžiui, kodėl lietuviai picą valgo su kečupu?
Iki!
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
