Šiandien Jurgita – tituluota floristė, kurios gėlėmis puošiami Saudo Arabijos princų lėktuvai, ir įnoringų klientų įgeidžius išpildanti vestuvių planuotoja.
Didžiosios Britanijos sostinėje įsitvirtinusi jauna moteris nesieja savo ateities su Lietuva ir nesidairo atgal. Nebent kad įsitikintų – jos gyvenimas išties primena beprotišką kelionę didžiuliu greičiu skriejančiais amerikietiškaisiais kalneliais.
Iš pavydo broliui pradėjo gerai mokytis
„Iki 8 klasės buvau tikrai bloga mokinė – nusirašinėdavau namų darbus, padirbinėdavau mamos parašą pažymių knygelėje“, - prisiminė Karelijoje gimusi Jurgita.
Blogiausiai paauglei sekėsi matematika ir lietuvių gramatika, tačiau jos širdis atgydavo, kai apsilankydavo meninės gimnastikos užsiėmimuose. Dėl sporto klaipėdietė dar paauglystėje pamatė ne vieną užsienio šalį.
Sporto išugdytas azartas, o gal tiesiog – paaugliškas pavydas paskatino Jurgitą galiausiai rimčiau pažvelgti ir į mokslus. Sužinojusi, kad mokslui gabus jos jaunėlis brolis planuoja peršokti per dvi klases ir taps jos bendraklasiu, Jurgita kibo į knygas ir netrukus taip pat tapo geriausia savo klasės mokine.
Tuo pat metu paauglė rado laiko ir floristikos studijomis, vakariniams anglų kalbos kursams ir neakivaizdinėms studijoms Floridoje įsikūrusiame Metafizinių mokslų koledže.
„Pradėdami dešimtą klasę su broliu jau žinojome, kad šoksime per 11 klasę, nes norėjome kuo greičiau pabaigti mokyklą ir išvažiuoti į Naująją Zelandiją. Tuo metu mūsų mama buvo padavusi dokumentus emigracijai, deja, jų negavo, ir mes likome Lietuvoje“, - prisiminė Jurgita.
Klaipėdietė žinojo - studijų Lietuvoje netęs, todėl rinkosi tik mokyklinius egzaminus. Juoba kad 12 klasėje tiek Jurgitai, tiek jos broliui sekėsi jau sunkiau, išryškėjo žinių spragos.
Nuo valdingos mamos – su drauge į Londoną
Jaunai merginai labiau nei rimti mokslai rūpėjo knygos apie Tolimųjų Rytų šalis bei dainų ir šokių klubas „Baha'i Youth Workshop“, kuris padėjo geriau suprasti save ir pasivažinėti po užsienio šalis. Per vieną tokių kelionių į Latviją Jurgitai toptelėjo mintis - ji nebegrįš pas mamą namo.
„Mano santykiai su mama visuomet buvo sudėtingi. Ji – stipri ir valdinga moteris, o aš negaliu pakęsti nurodymų ir laisvės varžymo“, - prisipažįsta Jurgita.
Tačiau maištingos paauglės planams pabėgti iš namų iš pirmo karto nebuvo lemta išsipildyti. Sugrįžti į Klaipėdą ją privertė netikėtai jos namuose apsilankę draugai. Kitą kartą Jurgitą, jau su kuprine ant pečių ir pasu joje, tarpduryje sustabdė neplanuotai namo sugrįžusi mama. Tačiau jaunos merginos nesustabdė net atimtas pasas – užsisakiusi naują asmens tapatybės dokumentą, ji naktį susikrovė savo daiktus ir išėjo iš namų.
Į Londoną kartu drauge Jurgita autobusu atvyko turėdama tik kuprinę ant pečių ir 50 svarų rankoje.
Kai už kelionę metro ir autobusu iki savo laikinųjų namų teko sumokėti 7 svarus, lietuvei tapo aišku – su atsivežtais pinigais ilgai neprasisuks.
Kol kelionės bendražygei labiau rūpėjo vakarėliai ir pažintys naujame mieste, Jurgita jau po trijų rado darbą pašte. Nors toks darbas neteikė didelio malonumo, mergina bent jau galėjo susimokėti už kambario nuomą imigrantų iš Indijos name.
Sąlygos nelepino: „Teko miegoti ant čiužinio, o mūsų kambarys neužsirakino. Tad naktimis kai kurie vaikinai žiūrėdavo, kaip mes miegam“, - šypsodamasi prisimena emigrantė.
Floristų konkursuose skynė laurus
Pirmaisiais metais merginai teko daug kraustytis ieškant patogių namų. Kur kas geriau Jurgitai sekėsi ieškant savo svajonių darbo.
Dabar lietuvei tik šypseną kelia prisiminimas, kaip jos į darbą nepriėmė vietos gėlių salonas - jo vadovams nepakako floristės meistrės diplomą turinčios merginos patirties. Visai kitokį įspūdį lietuvė paliko kitam tinklo „Interflora“ gėlių salonui. Jurgita darbą ten gavo po pirmos valandos ir išdirbo jame net šešerius metus.
„Po pirmojo pusmečio tapau vadybininke, vėliau savininkė atidarė dar du gėlių salonus, ir aš tapau atsakinga už visas tris parduotuves“, - teigė Jurgita.
Savo talentą darbui su gėlėmis lietuvė įrodė ir dalyvaudama floristų konkursuose – Jurgita pagal savo pasiekimus buvo pirma Londone ir šešta - Anglijoje.
Užsakymus Jurgitai patikėdavo net savo įgeidžiais garsėjantys Saudo Arabijos princai – lietuvės puokštės puošdavo šios šalies princų lėktuvus. Į Saudo Arabijos princų lėktuvus floristės neįleisdavo, tačiau užsakymai jiems būdavo labai konkrečiai suformuluoti, o puokštėms pakelti reikėdavo trijų vyrų. Turtingi arabai už tokį užsakymą kas pusmetį atseikėdavo po 3,5 tūkst. svarų.
„Be galo mėgau prabangius klientus“, - neslepia šešerius metus aktyviai floriste dirbusi jauna moteris.
Kai jau atrodė, kad savo srityje Jurgita yra pasiekusi beveik viską, ji sulaukė kito įdomaus pasiūlymo – mergina tapo vestuvių planuotoja mažame 350 metų senumo viešbutyje tarp Londono ir Oksfordo. Dauguma viešbučio klientų – britai, bet vasaros metu apsistoja ir daug vokiečių, prancūzų, australų.
Lietuvoje trūktų įvairovės
Nors Jurgita pasiilgsta floristės darbo, dar ir dabar ji kartais kuria gėlių puokštes. Be to, gėlių vos ne kiekvieną savaitę lietuvei dovanoja jos vaikinas Ansaras. Vaikino seneliai yra iš Indijos, mama iš Pakistano, o tėvas – iš Kenijos. Pora gyvena Ansaro šeimos namuose Londone.
Jurgita džiaugiasi, kad su Ansaru puikiai sutaria jos brolis ir Rusijoje gyvenanti močiutė – jiedu susišnekėjo net nemokėdami vienas kito kalbos. Progos susipažinti su dukros vaikinu dar neturėjo mama, tačiau ir jai Ansaras nebūtų egzotika, mat dabartinis jos vyras yra iš Kašmyro.
Jauna pora svajoja aplankyti ir pamatyti kuo daugiau pasaulio šalių. Ar jų planuose yra ir Lietuva? Ar po dešimties Londone praleistų metų Jurgita nenorėtų grįžti gyventi į Lietuvą?
Jurgita atvira: ji beveik nesidomi tuo, kas vyksta Lietuvoje – retai skaito spaudą ir žiūri televiziją. Neturi ir planų grįžti į Lietuvą: „Gyvenant tokiame mieste kaip Londonas, kuris yra kupinas gyvenimo ir veiksmo, kur galima rasti bet ką, ko širdis geidžia, būtų be galo sunku sugrįžti gyventi į Lietuvą. Čia man tikrai trūktų kalbų ir tradicijų įvairovės.“
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Kaip gyveni, pasaulio lietuvi“ dalis, kuria siekiame atidžiau pažvelgti į emigraciją ir suprasti, kuo gyvena išeivijos lietuviai. Kviečiame pasidalyti savo išvykimo ir gyvenimo užsienyje istorija bei pasidalyti nuomone apie tai, kas rūpi visiems – emigracija. Jūsų istorijų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
