Šios žavios moters talentų - galybė. Jau vaikystėje surastas gyvenimo kelias ir tvirti žingsniai savo siekiamybės link. Įdomi veikla, kurios pastarasis vaisius - rudenį planuojama JAV pristatyti knyga „The Shadow of Russian Mafia“ (liet. Rusijos mafijos šešėlis).
Šiauliuose gimusi, prieš beveik dvidešimt metų Lietuvą palikusi tautietė šiuo metu kursuoja tarp trijų miestų - Čikagos, Niujorko ir Los Andželo. Darbo reikalais. Pašnekovė įsitikinusi, kad vieną dieną jos parašyta istorija atsidurs didžiuosiuose Amerikos kino teatrų ekranuose.
Susipažinkite: Eurika Nazaroff, netipiška moteris.
- Prisipažinsiu, labiausiai mane suintrigavo faktas, kad lapkričio mėnesį JAV pasirodys jūsų knyga „The Shadow of Russian Mafia“. Sprendžiant iš pavadinimo, tai turėtų būti istorija apie Rusijos mafijos užkulisius? Kodėl būtent ši tematika? Ar tai prasimanyta istorija, ar tikrais faktais paremtas siužetas?
- Knyga pavadinta „The Shadow of Russian Mafia“, bet ji nėra apie Rusijos mafiją. Tai Lietuvos mafijos laikotarpis (1998 metai), sumaišytas kartu su Amsterdamo mafija. Tai novelė, ir daugiau apie tėvo ir dukters santykius. Tėvas buvo Rusijos mafijos galva, o duktė - menininkė, choreografė. Tėvas buvo ją įsimylėjęs ir norėjo ją turėti kaip moterį.
Tai ilga istorija, ir pabaigos šioje knygoje nebus, nes netrukus pradėsiu rašyti antrąją knygą, pirmosios tęsinį. Septyniasdešimt procentų knygos - tikra istorija, likusi dalis, žinoma, žiupsnelis fantazijos.
- Kodėl Rusijos mafija?
- Na, sutikite, kad ne visi Amerikoje Lietuvą žino, bet Rusiją - taip. Tokį knygos pavadinimą pasirinkau daugiau komercijos sumetimais.
- Galbūt pačiai teko būti kai kurių aprašomų įvykių liudininke? Ar asmenys, iš kurių rinkote medžiagą, lengvai jums atsivėrė?
- Na, su įvykiais tiesioginio kontakto neturėjau. Užaugau Šiauliuose, tuo metu klestėjo mafija, apie ją nežinoti buvo tiesiog neįmanoma.
Tiesa, geriausią mano draugą nušovė mafijos nariai. Turbūt nuo to ir kilo idėja kurti istoriją su realiais faktais. Bet Lietuvos mafijos veiklos knygoje labai mažai, daugiausia rėmiausi Amsterdamo mafija. Man nereikėjo žmonių atsivėrimo, nes aš pati su vienu mafijos bosų iš Amsterdamo palaikiau glaudžius santykius. Beje, su juo mes iki šiol labai geri draugai.
- Galbūt ateityje savo knygą planuojate išversti į lietuvių kalbą ir išleisti Lietuvoje?
- Nemanau, kad tai kada nors atsitiks dėl daugelio sumetimų. Tiesą sakant, keli žmonės, kurie aprašyti mano knygoje, vis dar gyvena Lietuvoje, kitų jau nebėra tarp gyvųjų. Man dar prieš pradedant rašyti knygą, sulaukiau įdomių patarimų ir pasiūlymų susilaikyti nuo lietuviško varianto. Aišku, man tai sukėlė šypseną, bet šiuo metu tikrai negalvoju knygos išversti į lietuvių kalbą.
- Kuriuo paros metu jaučiatės darbingiausia, kupina kūrybinių idėjų ir potencijos rašyti?
- Aš pelėda. Tiesą sakant, iš viso miegu tik keturias valandas per parą. Rašau naktimis... Tiesiog dievinu naktį. Kaip sakoma, tai mano pasaulis.
- Save pristatote kaip rašytoją, tačiau galbūt turite ir kitą - „žemiškesnę“ - profesiją, kuri kiekvienos savaitės pabaigoje jums garantuoja čekį rankose?
- Žemiškos profesijos niekada savo gyvenime neturėjau ir žinau, kad neturėsiu. Dar begyvendama Lietuvoje buvau įkūrusi modernaus šokio teatrą. Čia, Amerikoje, kaip ir visiems imigrantams, teko griebtis įvairiausių darbų. Dienomis dirbau, o vakarais važiuodavau į paskaitas institute. Aukštąjį išsilavinimą gavau Devry universitete, baigiau verslo vystymo studijas, bet supratau, kad programavimas - tikrai ne man.
Labiausiai traukė ir traukia rašymas. Jau daug metų dirbu kaip laisvai samdoma žurnalistė. Daugiausia dirbu su didžėjų iš viso pasaulio kontraktų sudarymu, siuntinėju juos iš vienų klubų į kitus. Teko padirbėti Čikagos rusų radijo stotyje, vedžiau savo pramoginę laidą „Sindrom Music“. Bet tai praeitis. Šiaip aš negaliu be didžėjų ir jų muzikos, kūrybos - man tai kaip adrenalinas.
Nuo vaikystės dienų žinojau, kad su sumuštiniu kišenėje į darbą nevaikščiosiu. Jau tada norėjau šokti ir rašyti. Pirmą premiją už straipsnį „Kodėl žolė žalia?“ gavau, kai man turbūt buvo 13 metų. Viską, ko norėjau iš savęs, aš pasiekiau, nes žinojau, ko noriu - tuo gyvenau ir kvėpavau. O mokykloje, nieko nuostabaus, jog labiausiai sekėsi lietuvių literatūra.
Daugelis mano svajonių išsipildė, nes aš svajonę vertinu kaip sieną, kurią įmanoma nugriauti. Nėra neįmanomų dalykų, svarbiausia – tikėti savimi ir labai to norėti. Tarp kitko, mano svajonės niekada nesisiejo su materialiu pasauliu. Niekada to nebuvo ir niekada nebus. Tai, ką aš darau, tai tik dėl savęs, savęs dėl pinigų niekada neatsisakysiu.
- Įsivaizduokime, kad dešimčia sakinių privalote save pristatyti skaitytojams. Kokie jie būtų?
- Na, dešimt sakinių, vargu ar bus... Save pristatyti? Reikėtų pasakyti, kad esu velnio nešta ir pamesta. Patinka gyventi kaip ant uolos krašto - kitaip neįsivaizduočiau savo gyvenimo, nes tik tokiu būdu aš save surandu ir išbandau, atrandu savo galimybes. Turiu beprotiškai aštrų humoro jausmą, kurio retkarčiais žmonės nesupranta, bet aš dėl to visai nesuku galvos. Esu linksmas žmogus, bet nemėgstu masinių susiėjimų. Mėgstu vienatvę arba leisti laiką su gerais draugais. Nemėgstu tuščių pokalbių, jie mane vargina, nes nuobodu. Tiesa, nekenčiu virtuvės. Manęs prie puodų virtuvėje nepamatysi. Žodžiu, esu tokia, kokia esu. - Jeigu kada nors pagal jūsų biografiją būtų nuspręsta kurti filmą, kaip manote, kuriai kategorijai kino juostų jis būtų priskirtas? Kuri žinoma aktorė, jūsų manymu, geriausiai jus įkūnytų ir koks galėtų būti filmo pavadinimas, kertiniai siužeto taškai?
- Žinoma, kad būtų priskirtas dramai su daug skausmo. Mano kūryba, turiu galvoje rašymą, gimsta per mano sielos skausmą, kurio labai daug patyriau savo gyvenime. Skausmas mane pavertė stipria moterimi. Aš tik per skausmą matau savo sielos gelmes ir, kaip bebūtų keista, bet patiriu džiaugsmą. Jeigu būtų kuriamas filmas, pagrįstas mano gyvenimo faktais, manau, kad aktorė Sharon Stone geriausiai atliktų vaidmenį. O filmas vadintųsi „Pažvelk į mano sielą“ arba „Lietaus liūdesio skausmas“.
- „The Shadow of Russian Mafia“ parašyta anglų kalba. Mes bendraujame lietuviškai, tačiau jūs prisipažinote, kad rašyti jums lengviau sekasi angliškai. Kokia jūsų atsiradimo JAV istorija?
- Na, nėra man sunku rašyti lietuviškai, tik problemų būna, kai reikia teisingai surikiuoti sakinį. Amerikoje gyvenu jau beveik 20 metų. Kaip atsiradau čia? Mano šeima gyvena JAV. Teta - viena iš „Saulutės“ fondo narių. Tiesiog atsiradau čia...
Darbo sumetimais daugiausia laiko praleidžiu Los Andžele Kalifornijoje, kadangi dirbu su filmo scenarijų rašytoju. Bandome knygos istoriją perkelti į kino teatrų ekranus. Tai dar tik procesas, bet aš žinau, kad padarysime.
Hamptonas - tai, kaip sakoma, mano namai, į kuriuos aš sugrįžtu pabėgti nuo aplinkos, žmonių. Į Čikagą taip pat grįžtu, ją palikau tik praėjusių metų rudenį. Čikagoje liko mano butas, į kurį retkarčiais sugrįžtu.
Pabaigusi visus projektus norėčiau visiškai atsitraukti nuo miesto ir pasilikti Hamptone, kur tikrai labai ramu, šalia vandenynas, mažai žmonių. Tiesiog pajausti sielos ramybę.
- Įsivaizduokime, kad aš ar bet kuris skaitytojas sumanytų parašyti knygą. Nuo ko jam reikėtų pradėti? Su kokiais sunkumais derėtų pasiryžti susidurti? Galiausiai - ar brangu Amerikoje išleisti leidinį?
- Nežinau, ar aš turiu patarimų žmonėms, svajojantiems parašyti knygą. Tai yra įgimta - arba turi talentą, arba ne. Ir negaliu nieko pasakyti apie sunkumus. Žinoma, tai atima daug kantrybės ir laiko. Galbūt man pasisekė dėl to, jog turiu labai daug gerų draugų visose sferose, jie padėjo ir iki šiol man padeda pradedant viršelio sukūrimu ir baigiant leidyba.
Būna, kad kūrybinio įkvėpimo nebūna ne tik vieną kitą dieną, jo nebūna ištisą savaitę, o tada, kaip aš sakau, prasideda panika, baimė prarasti galimybę rašyti. Žmonės, skaitytojai nesupranta ir nesupras, ką mes išgyvename. Tai nėra lengvas darbas. Tu išspaudi savo sielą kaip citriną ir paduoti ją ant lėkštutės kraujuojančią skaitytojams: „Imkit.“
- Baigtos programavimo studijos. Rengta radijo laida. Aistra šokių muzikai. Negana to, Lietuvoje buvote įkūrusi modernaus šokio teatrą. Išties įdomu - tiek skirtingų veiklų, kurių ėmėsi gležnutė jauna moteris. Galbūt turite ir kitų talentų/pomėgių, kurių dar neatskleidėte?
- Nežinau, ar turiu kokių kitų talentų. Nuo vaikystės žinojau, ko aš noriu, kas aš esu, ir ėjau tuo keliu. Tiesa, vieną talentą atskleidžiau čia, Amerikoje - supratau, kad puikiai galiu mojuoti japonišku vienašmeniu kalaviju katana. Septynerius metus užsiiminėju aikido, be šio sporto tiesiog negalėčiau gyventi.
- Tiesiog negalite pakęsti virtuvės. Negi niekada negaminate? Jeigu netikėtai į namus užgriūtų svečių, kuo juos pavaišintumėte?
- Draugai, kurie mane pažįstą, tikrai neužgriūna, pirmiausia, jie paskambina prieš nuspręsdami apsilankyti ir puikiai žino, kad patys turi atsivežti visas vaišes. Aš tikrai neturiu laiko po puodus su samčiu mojuoti ar cepelinus lipdyti.
- Nedažnai iš moterų išgirsti frazę: „Nekenčiu parduotuvių.“ Tačiau galbūt turite kokių nors moteriškų silpnybių?
- Mano silpnybė yra sportas. Kiekvieną rytą valandą atlieku vadinamąją kardioaerobiką, vakare valandą užsiiminėju vadinamuoju „X-Factor“, sportu su svarsčiais. 3 kartus per savaitę vakarais - aikido treniruotės. Tai yra mano pamišimas ir aš tuo labai džiaugiuosi.
- Įdomi, graži, kūrybinga, stipri moteris. Tikrai nepatikėčiau, jeigu pasakytumėte, kad esate vieniša. Kokį vyrą šalia savęs įsivaizduotumėte?
- Nesu vieniša. Mano širdies draugas - gydytojas, su kuriuo jau porą metų draugauju. O kokį vyrą šalia savęs įsivaizduočiau? Jis turi turėti stiprų charakterį, susiformavusią asmenybę, kad būtų mano lygmens, o dar geriau – aukščiau manęs. Tiesiog negaliu pakęsti silpnų, tuščių žmonių. - Ar esate laiminga?
- Nepamenu, kuris iš rašytojų yra pasakęs: „Laimingi tik išprotėję.“ Žinoma, čia humoras. Negalvoju aš apie tai, džiaugiuosi, kad žinau, kas aš esu kaip asmenybė, tai, kad aš darau tai, ką noriu daryti. Kiekvienas tą laimę supranta savaip. Džiaugiuosi, kad gyvenu, bet tikrąją šio žodžio prasme. Ir aš žinau, kad išėjus iš šio gyvenimo pėdsaką paliksiu, kad aš tikrai gyvenau, o ne kaip dulkė išnyksiu.
Visiems imigrantams ir ne tik imigrantams - jeigu turite svajonę, eikite pirmyn. Niekada neklausykite žmonių, kurie jums sakys, kad esi imigrantas ir nieko čia, Amerikoje, nepadarysi, nepasieksi. Niekam neleiskite šios etiketės jums užlipdyti ant kaktos. Atsiribokite nuo tokių tariamų draugų. Tikėkite savimi ir tik savimi. Patikėkite, jeigu tikrai to norėsite, jūs pasieksite.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Kaip gyveni, pasaulio lietuvi“ dalis, kuria siekiame atidžiau pažvelgti į emigraciją ir suprasti, kuo gyvena išeivijos lietuviai. Kviečiame pasidalyti savo išvykimo ir gyvenimo užsienyje istorija bei pasidalyti nuomone apie tai, kas rūpi visiems – emigracija. Jūsų istorijų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
