Aišku, ir vidurinėje, ir gimnazijoje patekau į tokias klases, kuriose dėl mano ligos atvirai man į akis niekas nėra nieko blogo pasakęs. Ir aš jiems dėkingas, kad neapsunkindavo ir taip itin nemalonaus gyvenimo.
Bet kiekvieną dieną apimdavo stresas, kai reikėdavo pereiti koridoriais, nes ten ramybės aš neturėjau, ir mano savivertė labai greitai menko. Per visą savo paauglystės laikotarpį neturėjau nė vieno tikro draugo, nė vieno, kuriam galėčiau išsipasakoti, todėl užsidariau savyje ir apsistačiau sienomis.
Puikiai prisimenu, kada pirmąkart pagalvojau apie savižudybę. Tada man buvo 14 metų, buvau mėnesiui išvažiavęs ir visą tą laiką prasinešiojau peilį kišenėje manydamas, kad būtų gerai kur nors pasislėpti ir persipjauti venas. Apie tai iki dabar niekas nežinojo.
Tuo laikotarpiu baigiau svajoti, dingo noras kažko siekti. Maždaug 16–17 metų praradau bet kokią motyvaciją gyventi, bet kadangi puikiai apsimetinėjau, tai, išskyrus mamą, niekas daugiau to nepastebėjo.
Nesigirdamas sakau: esu apdovanotas protu, bet kam tai rūpi, kai žmonės nežiūri, kas yra viduj, o mato tik tai, kaip aš atrodau. Absoliučiai daugumai buvo „ne prestižas“ su manimi bendraut, todėl įsikaliau į galvą, kad man irgi nereikia draugų. Aišku, tai buvo labai didelė klaida.
Net ir nesimokydamas baigiau mokyklą gerais rezultatais, kurie leido stoti beveik visur. Bet bėda, kad mano motyvacija seniai buvo pradingusi, be to, nebemokėjau ir, tiesą sakant, nebenorėjau bendrauti su žmonėmis. Dėl to niekad jokių aukštųjų mokslų nebaigiau.
Aišku, jūs tai galit pavadinti tinginyste, ir būsit iš dalies teisūs, bet esu įsitikinęs, kad be motyvacijos ir bent poros bendrakursių aukštojo mokslo baigti neįmanoma. Be to, dėl aukštojo mokslo pats patyriau ir savo artimiesiems sukėliau labai daug streso. Po kelių bandymų nusprendžiau, kad užteks.
Nieko nebaigęs ir dar būdamas nesveikas darbo rinkoj nesi paklausus, todėl ilgą laiką neveikiau nieko. Galiausiai visa situacija privedė prie realių darbų, ir per 9 mėnesius triskart buvau paguldytas į ligoninę dėl bandymo nusižudyti.
Ilgai svarsčiau, ar verta apie ta rašyti, nes lietuvius tiesiog apima isterija išgirdus tą žodį, bet nusprendžiau – tai dalis manęs ir dėl to mano gyvenimas tapo toks, koks jis yra dabar. Aš gimiau ne tik su fizine negalia, likimas pasišaipė iš manęs dar ir dėl to, kad esu homoseksualus.
Skirtingai nei dėl ligos, dėl savo lytinės orientacijos nepatyriau jokių patyčių, iš esmės dėl to, kad to niekam iki 20 metų nesakiau.
Tai aiškiai supratau maždaug tuo metu, kai praradau motyvaciją gyventi. Mane gyvenimas jau iki tada išmokė tolerantiškumo ir aš dėl to nepatyriau kažkokio šoko, tiesiog supratau, kad visą savo gyvenimą nebūsiu mylimas ir neturėsiu mylimo žmogaus šalia, nes žmonių požiūris į mane buvo daugiau nei aiškus, ir tai iki dabar jaučiu.
Jeigu nesu sulaukęs dėmesio nė iš vienos merginos, tai galimybių susirasti vaikiną išvis neturiu. Tuo šią temą ir baigsiu.
Dabar aš dirbu viename iš Lietuvos didmiesčių. Ačiū vienam žmogui, kuris pamatė, kad ir be diplomo galiu būti naudingas, turiu pora draugų, kurie, beje, atsirado tik dėl interneto, jie mane tikrai pažino ir tik tada pamatė ir jiems nusispjauti, kas mane traukia. Keisčiausia yra tai, kad dėl mano ligos daug žmonių į mane žiūrėjo paniekinamai, o pasisakius apie lytinę orientaciją, neatsirado nė vieno, kuriam tai trukdytų.
Nepaisant visų šių gerų dalykų, man išlikti padeda tik vaistai, nes to, kas svarbiausia, trūks visą likusį gyvenimą. Kiekvieną dieną „užsidedu“ laimingo žmogaus veidą ir stengiuosi išlikti...
Pabaigoje norėčiau kreiptis į tuos jaunus žmones, kurie kenčia pragarą mokykloje. Jei jus apniko tas jausmas, kai nieko nebesinori, kai galvoji, kad nebeištversi, atsiminkit tai, ką aš sakau: baigus mokyklą visa tai išnyksta. Pasaulis yra žymiai geresnis, nei jums atrodo dabar. Žmonės suauga ir daugumos požiūris pasikeičia. Jie tampa draugiškesni ir pakantesni.
Jei dabar sunku, skambinkit į „Jaunimo liniją“ arba „Vaikų liniją“, galiausiai, nebijokit pasakyt apie tai savo tėvams, nebijokit atsigult į ligoninę, jei apninka juoda depresija. Visai gali būti, kad ten sutiksi panašaus likimo žmogų, su kuriuo tapsit gerais draugais.
Be to, kuo anksčiau tai padarysit, tuo lengviau tai bus galima išgydyt.
Ir svarbiausia – nepraraskit tikėjimo žmonėmis tik dėl kelių paauglių, kaip tą padariau aš. Anksčiau ar vėliau atsiras žmogus, kuris suteiks gyvenimo džiaugsmą...
***
Lrytas.lt remia „Jaunimo linijos“ iniciatyvą „Tyla žudo“ ir kviečia sumažinti tylą: paaukoti, savanoriauti „Jaunimo linijoje“ ar sužinoti daugiau apie pagalbą sau ir artimiesiems svetainėje sumazinktyla.lt.
Lrytas.lt kviečia pasidalyti savo asmeninių išgyvenimų istorija, nuomone ir patarimais sunkumų turintiems žmonėms.
* Jeigu jus slegia niūrios mintys ir nedrįstate apie tai pasikalbėti, parašykite mums. Kartais apie savo jausmus ir širdį slegiančius nutikimus lengviau parašyti, nei papasakoti. Užrašius savo mintis, jos dažnai pasidaro aiškesnės. Rašymas padeda išlieti susikaupusius jausmus ir pamatyti situaciją naujai.
* O gal tamsiausia – jau jūsų praeityje? Pasidalykite, kas jums padėjo pamatyti šviesą tamsaus tunelio gale, suteikė vilties ir jėgų gyventi.
* Psichologai išskiria ir kitą jautrią grupę – nusižudžiusių žmonių artimuosius, kamuojamus skausmo ir nežinios. Galbūt jūs – vienas jų? Pasidalykite, kaip išgyvenote tokią artimo žmogaus netektį. Ką galite patarti kitiems to paties likimo žmonėms?
Jei vienaip ar kitaip susidūrėte su savižudybe, pasidalykite savo patirtimi ir patarimais adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
