Jurgitos istorija: pasibaigus degalams pareigūnai nuvežė į degalinę
„Aš taip pat esu susidūrusi su policijos pareigūnais ne itin gražiomis aplinkybėmis, tačiau vienas iš įsimintiniausių atvejų buvo apytiksliai prieš 4 metus. Buvo šaltas ir vėlus vakaras, apie 21 val. Važiavau į vieną iš Kretingos degalinių užsipilti degalų (bake buvo likę tik tiek, kad galėčiau pasiekti artimiausią degalinę). Jau buvau ties sankryža, nuo kurios degalinė buvo tik keliasdešimt metrų, kai priešais save išvydau policijos ekipažą ir pareigūną stabdantį mane.
Sustojusi iš karto ėmiau prašyti pareigūno, kad leistų man nuvažiuoti iki minėtos degalinės, paaiškinau, kad tuoj tuoj man pasibaigs degalai, o šis man pranešė „džiugią“ žinią: „Ši degalinė jau dirba žiemos sezono laiku, t.y. iki 21 val.“. Pareigūnas man patarė užgesinti automobilį, kol jis patikrins mano dokumentus, tačiau paaiškinau jam, kad jei jau užgesinsiu – tikrai nebeužvesiu. Tuo tarpu pareigūnas žengė keletą žingsnių atgal, kad matytų mano automobilio numerius ir „dovana“: mano automobilis užgęsta... be vilties jį užvesti.
Artimiausia veikianti degalinė – už 3-5 kilometrų. Mano piniginėje viso labo 20 litų (kurie, beje, paskutiniai), tad negalėjau išsikviesti taksi ir išsispręsti viso šio reikalo. Pareigūnas paklausė ar turiu virvę, kad būtų galima nutempti automobilį į degalinę, ir, žinoma, aš jos neturėjau... Žodžių, trumpinant šią istoriją noriu pasidžiaugti, kad tą vakarą mane sustabdė policijos pareigūnai – žmonės. Jie nuvežė mane į degalinę, pripylė degalų, parvežė atgal, supylė į mano automobilio baką ir... palinkėjo gero kelio bei gero vakaro.
Žinote, iki tol mano susidūrimai su policijos pareigūnais palikdavo ne kažin kokį įspūdį (mandagumo ir žmogiškumo prasme). Tačiau tą vakarą sutikti žmonės man leido suprasti, kad ir kiek daug aplinkui yra grubių, nemandagių ir dažnai nekompetentingų pareigūnų, tarp jų vis dėl to yra šaunių žmonių, mylinčių ir puikiai atliekančių savo darbą, kuriems prioritetas – žmogiškumas.
Tą vakarą aš paprašiau jų pasakyti savo pavardes, jie po keleto mano prašymų jas pasakė ir kol grįžau namo... aš jas pamiršau. Aš labai viliuosi, kad tie du Kretingos kelių policijos pareigūnai perskaitys šį straipsnį.
Kreipiuosi į juos: aš esu labai labai dėkinga Jums. Dažnai atsimenu šį nutikimą ir pagalvoju – kaip gerai, kad tą vakarą Jūs mane sustabdėte. Žaviuosi ir ačiū“, – rašė Jurgita.
Vytauto istorija: policija ir padėjo ir nuramino
"Tai atsitiko 2007 metų vėlyvą rudenį. Su sūnumi važiavome automobiliu iš Vilniaus į Uteną. Temperatūra buvo apie 0 laipsnių, snyguriuoja. Mūsų pusė buvo nuvalyta, priešinė - apsnigta. Aplenkiau policijos automobilį, pradėjau lenkti sekantį - automobilį apsuko (po sniegu ledas buvo), nuslydom nuo šlaito ir įsirėžėm į medžius. Mašina beveik apsivertė, kabojom ant diržų.
Po poros minučių išgirdom: "Ar viskas gerai? Nesijaudinkite, mes jus ištrauksime". Pasisodino mus į savo mašiną, vaišino kava, ramino: "Viskas gerai, svarbu, kad patys nenukentėjote". Iškvietė kraną, patys tampė medžius ir padėjo ištraukti mašiną. Tai užtruko geras 4 valandas... Gailiuosi, kad tada nepadėkojau viešai - geriau vėliau negu niekad...", - rašė Vytautas.
Policininkės išgelbėjo sužeistą gandrą
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Šilainių policijos nuovados pareigūnės, patruliuodamos prižiūrimoje teritorijoje, pastebėjo vaikus, gaudančius besiblaškantį gandrą. Pareigūnės neliko abejingos šiam įvykiui ir priėjusios pažiūrėti kas vyksta, pamatė nusilpusį ir sužeistą jauną gandrą.
Pareigūnės nedelsdamos nusprendė, kad silpną ir bejėgį paukštį reikia pristatyti į Gyvūnų globos ir kontrolės tarnybą „Nuaras“. Teko suorganizuoti gandro „gaudymo operaciją ir sukurti strateginį planą“, kaip jį prisivilioti. Į pagalbą buvo pasikviesti aplink besibūriavę vaikai, kurie noriai iš namų atnešė paklodę. Gandras buvo nuviliotas po daugiaaukščio namo balkonu ir sugautas. Jauniklis gandras saugiai pristatytas į „Nuarą“. Gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos „Nuaras“ darbuotojai iškart atpažino gandrą pristačiusias pareigūnes, mat pastarosios prieš keletą savaičių panašiomis aplinkybėmis išgelbėjo ir mažytį kačiuką.
Toks glaudus bendradarbiavimas tarp institucijų ir pareigūnų neabejingumas dar kartą įrodo, kad veikdami kartu galime daugiau.
Edvino istorija: pareigūnai ištempė automobilį
„Tai buvo 2011 metų vasario mėnuo. Važiavau paimti draugės iš gimtadienio, gimtadienis vyko Vilniuje, tačiau vieta buvo atokesnė ir teko važiuoti nelabai geru keliuku, važiavau galiniais ratais varomu automobiliu. Taigi bevažiuojant keliuku buvo nemažas kalniukas, buvo labai slidu, šlapia ir daug sniego. Bevažiuojant į tą kalniuką ir iki jo viršaus likus vos keliems metrams automobilis sustojo ir pradėjo slysti atgal nuo kalniuko skersas...
Mašina besisukdama užstrigo taip, jog pačiam išvažiuoti buvo neįmanoma, bandžiau kokią valandą išvažiuoti, tačiau niekaip nepavyko. Buvo apie 3 val. nakties, kaip minėjau, atoki vieta, aplink – nė gyvos dvasios, tačiau netoli buvo judri gatvė, maniau, susistabdysiu gal kokį taksi bent.
Ir ką jus galvojat, tik išėjus ant gatvės, žiūriu, važiuoja policija. Aš juos susistabdžiau, pasakiau, jog užstrigau ir negaliu išvažiuoti, jie tik nusišypsojo, jog šią naktį jau ne pirmasis, kuris prašo tokios pagalbos, ir su mielu noru man sutiko padėti.
Privažiavo prie mano automobilio, prikabino virvę ir jau po kelių akimirkų automobilis buvo ištrauktas. Iki šiol esu labai dėkingas šiems policijos pareigūnams, nes jeigu ne jie, tai nežinau kuo man būtų pasibaigus ši istorija. Su jūsų diena, Angelai sargai!“ – sveikina Edvinas.
Vytauto istorija: kodėl pareigūnai nenubaudė?
„Situacija policijoje tikrai neblogėja, tačiau skaitydami žiniasklaidoje tik blogus atsiliepimus ar įvykius, susijusius su rezonansinėmis bylomis, susidarome nuomonę tarytum policija diena iš dienos degraduoja moralinių ir tarnybinių principų srityje.
Man teko sutikti nuostabių žmonių, dirbančių jėgos struktūrose su labai aiškiais moraliniais ir vertybiniais principais. Prieš keletą metų išvažiuoju iš parduotuvės „IKI“, esančios Kaune Veiverių plente ir pasuku į kairę. Automobilyje klega vaikučiai, mes kalbamės su jais ir, nepraėjus nei minutei, po išsukimo mane prisiveja ir stabdo policijos ekipažas su įjungtais švyturėliais.
Mažylės išsigando su klausimu: „Kas dabar bus?“. Priėjęs pareigūnas paprašė pateikti dokumentus ir informavo, kad aš neturėjęs teisės pasukti į kairę, nes tai draudė ženklas, paprašė, kad praeičiau iki policijos automobilio.
Atsisėdęs į policijos automobilį aš pareigūnams paaiškinau, kad kalbėjau su mažyliais ir nepastebėjau ženklo. Pareigūnas patikrino mano dokumentus ir duodamas vairuotojo pažymėjimą atgal, paprašė būti atidesniu bei palinkėjo saugios ir malonios kelionės.
Vis svarstau, ar už tą pažeidimą 50 litų bauda būtų padariusi daugiau ir aš būčiau atidesnis ir tik stebėčiau ar nėra policijos ekipažo prieš norėdamas pažeisti taisykles,m tikrai ne. Toks tikrai žmoniškas elgesys mane įpareigojo būti atidesniu ir gerbti pareigūnus, kurie, mano manymu, atitiko aukščiausius pareigūnų ir žmonių standartus.
O tai, kad yra visur visokių žmonių, neturi mus nuteikti matyti toje tarnyboje tik priešus. Geros ir šiltos jums šventės mielos moterys ir vyrai tarnaujantys Vidaus reikalų ministerijos struktūrose“, – linki Vytautas.
Eglės istorija: patruliai pasirūpino automobilio remontu ir pavaišino kava
„Be abejonės, šiais laikais policija išgyvena itin sunkius laikus, o ir pareigūnų, kaip ir žmonių, tipų yra įvairių. Per savo gana trumpą gyvenimo laikotarpį susidurti su policija teko ne kartą. Žinoma, ne visi susitikimai būdavo malonūs, viena kita baudelė trumpam panaikindavo šypseną veide. Tačiau kelkime klausimą patys sau, ar tos baudos yra tiesiog iš dangaus nukritusios? Mano atveju – ne.
Sumokėjusi baudą visuomet suprantu, kad padariau negerai, kad tam ji ir skirta, kad kitą sykį to nebedaryčiau. Iškelkite klausimą sau, kokiu tikslu uždaromi žmonės į kalėjimus? Mano atsakymas vienareikšmis – kad išėję į laisvę jie galėtų tapti geresniais žmonėmis, savo klaidas ištaisytų. Žinau, skaitant susidaro įspūdis, kad rašau užsidėjusi rožinius akinius, tačiau taip nėra.
Malonių pareigūnų sutikimų galiu įvardyti daugiau nei nemalonių. Likimas taip sutvarkė, kad mano kelyje pasitaikė net keli policijos pareigūnai, kurie po kelių įvykių tapo draugais tiesiogine to žodžio prasme. Pirmasis įvykis man nutiko prieš porą metų, kai žiemos metu keliavau namo ir netikėtai sugedus automobiliui gūdžiose laukynėse, prie visos bėdos prisidėjo ir išsikraunanti telefono baterija. Tuomet, lyg išgirdę mano keiksmus ir tikėjimus, kad kas pravažiuos, išniro angelų sargų automobilis. Pamatę mane sušalusią pareigūnai neabejodami sustojo. Bene valandą bandę suremontuoti išdaigą iškrėtusį automobilį, jį nutempė pas pažįstamą mechaniką, o kad nesušalčiau į ragą, dar ir kava pasirūpino!
Kitas malonus įvykis, kuris privertė didžiuotis policijos pareigūnų profesija ir jais pačiais – kai įvykus pirties gaisrui vakarėlio, ne tarnybos metu į dūmuose skendėjusią pirtį įbėgo vyriškis ir iš jos išnešė sąmonę praradusią merginą bei jai suteikė pirmą medicininę pagalbą.
Ar neužtenka vos poros atvejų, kai širdį glosto tai, kad tokie žmonės gyvena tarp mūsų ir saugo mus, nors valstybė jiems šykšti? Galiu drąsiai teigti – herojai gyvena šalia mūsų, jie tokie pat žmonės, lygiai taip pat moka šypsotis ir džiaugtis. Gerbkime vieni kitus, o ypač tuos, kurie saugo mūsų gerovę.“
Gintės istorija: pareigūnai vėlų vakarą pakeitė prakiurusią padangą
„Noriu pasidalyti ir aš mažyte istorija, susijusia su Lietuvos, tiksliau – Kauno miesto policininkais. Tai nutiko prieš kokius trejus metus, laikas buvo taip pat panašus, galbūt ne spalio pradžia, o pabaiga, nes apie 8 val. vakaro jau buvo visiškai tamsu. Lauke žvarbu, lietus raižė šaltais lašais.
Važiavau automobiliu su mažu sūneliu viena Kauno rajono gatve, kuri jau buvo kaip ir pažįstama, kiekviena duobė lyg ir žinoma, jau žinojau, kur stabtelėti, o kur apvažiuoti, bet gal per daug užsisvajojau apie laukiančius šiltus namus ir staiga – bum!!! Taip, padanga...
Gatvė, apie kurią rašau, – viename iš tų naujųjų rajonų, kur vyksta statybos, aplink vos keli gyvenamieji namai, laukai ir aklina tamsa. Liūdna... Sutikti pravažiuojančią mašiną galimybių gal ir yra, bet sutikti tokią, kurios vairuotojas padėtų pakeisti susprogusią padangą – mažai.
Pačiai imtis to darbo, na, gal jau tiek to... Jau ėmiau telefoną kviesti namiškių, bet priešais atvažiuojanti mašina sustojo nestabdoma, greičiausiai dėl avarinio signalo. Ir ką jūs manot, tai buvo policijos ekipažas.
Išlipę du vyrukai paklausė, kas man nutiko, nusakiau savo bėdą, bet dar patikinau, kad viskas gerai, tuoj kažkas iš savų atvažiuos ir sutvarkys. Bet jie tik paklausė, ar turiu atsarginį ratą, apsimovė darbines pirštines ir kibo į darbą.
Aš dar bandžiau sakyt, kad nesitrukdytų, nesiteptų, juk tuoj sulauksiu kviestos pagalbos... Gal dėl to, kad aš buvau labai nustebusi, darbą jie atliko stebėtinai greitai, palinkėjo sėkmes ir nuvažiavo toliau.
Atrodo, smulkmena, bet toks žmogiškumas šiais laikais palieka gilų įspūdį. Ir savo šūkį „Ginti, saugoti, padėti“ tą akimirką mano akyse jie patvirtino 100 procentų“, – tikina Gintė.
Zenono istorija: pareigūnė anūkei įteikė ledų porciją
„Ėjome žmona, anūkė ir aš Biržuose Respublikos gatve, staiga prie mūsų sustojo policijos automobilis, išlipo ir prie mūsų priėjo jauna, graži policininkė ir įteikė anūkei ledų porciją. Mes taip apstulbę ir likom stovėti... Automobilis nudūmė toliau. Taip ir nepaklausėm net policininkės vardo...“ – prisimena Zenonas.
***
Gal ir jus nustebino policijos pareigūnai savo operatyvumu ir dėmesingumu? O gal tapote liudininku, kaip policijos pareigūnas rizikavo savo gyvybe, kad padėtų žmonėms?
O gal pažįstate pareigūną, kuris jums tapo doro žmogaus pavyzdžiu?
Pasidalykite savo istorija ir pasveikinkite pareigūnus su Angelų sargų diena! Juk visuomenės pasitikėjimas ir padėka įkvėps pareigūnams daugiau pasitikėjimo ir sustiprins jų pasiryžimą mus saugoti.
Jūsų laiškų laukiame bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
