Mane truputį stebina žemės nepardavimą palaikančių asmenų veikla. Jie turėtų suprasti, kad norint padidinti sėkmės šansus reikia argumentuotai ir įtikinamai pateikti faktus, kas gi Lietuvai nutiks, kai žemės pardavimas bus įteisintas ir kokią žalą tada patirs valstybė. Deja, viskas atliekama labai primityviai ir neatsižvelgiant į konkrečias sąlygas.
Teko dalyvauti Vytauto Didžiojo universiteto diplomų įteikime praeitą savaitę. Pasistatęs automobilį Donelaičio gatvėje dar turėjau eiti kelis šimtus metrų iki centrinių universiteto rūmų. Taip jau sutapo, kad man žingsniuojant visai greta važiavo referendumo šalininko mašina (kiti sakė, jog čia Petro Gražulio senas „Volkswagen“ „vabalas“, bet aš įdėmiai neįsižiūrėjau) ir vis kartojo tą pačią litaniją - „Neparduokim Lietuvos, referendumas birželio 29 dieną!“.
Vaizdas buvo liūdnas - autobusų juosta vėžlio greičiu važiuojančiam agitatoriui nuolat iš galo signalizavo skubantis autobusas, dėl to beveik nesigirdėjo patriotinių šūkavimų, o šalikele einantys žmonės nekreipė dėmesio arba ironiškai žvalgėsi vieni į kitus ir didelio susižavėjimo skleidžiamais skatinimais nerodė.
Prieš imantis tokių akcijų reikia iš anksto pagalvoti, kokios bus jų pasekmės – ar bent vieną gatve ėjusį žmogų pavyks palenkti į savo pusę? Juk, kaip įsitikinom per prezidento rinkimus, populistiniams šūkiams didieji miestai jau išsiugdę imunitetą ir ugdosi toliau. O tokiu elgesiu greičiau jau atbaidysi keletą neapsisprendusių galvų.
Bent kiek mąstančiam žmogui, pasisakančiam už pardavimą, savaime aišku, kad jei esi už pardavimą – į referendumą neik išvis, nes taip tuos sunkiai pasiekiamus 50 procentų atitolinsi dar labiau.
Dabar belieka laukti. Tikėtis, jog ateis pusė balsavimo teisę turinčių žmonių atrodo naivoka ir sunkiai įmanoma. Prezidento rinkimuose riba buvo peržengta, bet tada buvo mobilizuoti praktiškai visi rinkėjai – dabartinės prezidentės rėmėjai, įsitikinę, jog tik ji išgelbės nuo Rusijos, Zigmanto Balčyčio šalininkai, tikintys, jog tik jis diplomatinių savybių dėka sugebės atkurti gerus santykius su kaimynais, Artūro Paulausko – jog tik jis išgelbės savo šefą nuo neteisybės ir kalėjimo.
Dabar gi situacija kita – dauguma konservatorių ir liberalų rinkėjų į referendumą tikrai neis, taip pat greičiausiai elgsis ir socialdemokratų rėmėjai. Geresnio lakmuso popierėlio ir nesugalvosi, kad patikrintum šalies sąmoningumo pokytį per porą metų. Juk per seimo rinkimus vienas teisiamųjų suole sėdinčių partijų lyderių drėbė tokius pažadus, kad ten pakomentuoti buvo sunku – nuo 2014 metų sausio 1 dienos turėsime 1509 lt. minimalų atlyginimą (kas jau aišku, kad neįvyko) ir 0 procentų nedarbą.
Į tokius pažadus vieni sureagavo su humoru, kiti įsižeidė, treti, matyt, išvarginti niūrios kasdienybes, patikėjo, nė nesusimąstydami, ar yra bent žiupsnelis nuoširdumo ir logikos šiuose kliedesiuose. Pats į jį neisiu, bet stebėti bus įdomu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
