Kodėl aš apie tai šneku ? Ogi todėl, kad šiandien misijos lauke ant kalno man pavogė balionus. Nes aš nesaugau nei savęs, nei balionų. Balionai yra skirti vaikams, todel tuo pačiu buvo pavogtas ir džiaugsmas. Bet kitų gerų žmonių dėka, keverių metų vagis buvo pagautas. Su bizūnu. Ir atvestas, ir balionai buvo atiduoti vėl man. Tada aš juos pripūčiau, atidaviau vaikams, ir visi mes džiaugiamės ir jautėmės saugūs. Bet dar buvome lušnyne, kur šaudo žmones. Bet ten viskas normaliai. Ten nieko nepavogė. Ten tik šaudo. Šaudo, o po to vagia. Bet apie tai kitą kartą. Nes šalia yra UNICEF direktorė, nuo kurios gavau žiauriai velnių, todėl, kad nesaugau. Savęs. Vaikams. Lauros dienoraštis. Antrasis įrašas.
Haitis. Antradienis. Tiesiog mangų diena. Mango pusryčiams, mango pietums, mango desertui. Pirkom 1 už 1 dolerį, bet gavom kokius 10. Nesusikalbėjom (angliškai beveik niekas nekalba). Po to pirkom bandelių. Kažkodėl visas bandeles ir vietos bistro saugo vyrai su „vinčesteriais“.
Pajudėjom į kaimą kalnuose, kur įrengtas mitybos centras badaujantiems ir nusilpusiems vaikams. Čia moterys eina po 6-7 valandas, kad vaikams gautų specialius maisto davinius, užtikrinančius vaikų išgyvenimą ir augimą. Kai atvykstame, jau susidariusi eilė ir lauke – moterys laukia, kol jų mažylius pamatuos, pasvers ir nustatys jų sveikatos būklę. Beveik visiems mano stebėtiems vaikams buvo nustatyta kritinė būklė.
Kaime – gerokai švariau, nepersekioja tas baisus kvapas, tvyrantis mieste. Kraštovaizdis – nuostabus. Tiesa, kelias tikrai priminė motokroso trasą. Mandri kaimiečiai važinėja motociklais su muzika. Bandžiau susitarti su vietinėm moterimis, kad leistų man savo krepšius ant galvos panešt, bet jos sakė „no, no“.
Pagalvojau, kad galėčiau pralinksminti vaikus, laukiančius eilėje, todėl ėmiau pūsti balionus su šypsenėlėm, kuriuos vežiausi iš Lietuvos. Prisijungė ir Giedrius. Nemoku apsakyt, kas tuomet įvyko– visi kaip išprotėję puolė lupti tuos balionus iš rankų, net mamos. Viena mama išsilaužė vytelę ir ėmė kitas mamas pliekti, kad galėtų prasibrauti iki balionų. Bandžiau sakyti, kad leistų pačius mažiausius („petit, bebe“), bet tai nepadėjo, todėl su Giedrium staigiai viską pripūtem ir leidomės į kaimo gilumą atsipūsti. Sunkus darbas džiuginti...
Vakare paprašiau, kad režisierius Jonas palydėtų į turgų (viena nedrįsau). Labai norėjau nufotografuoti anglies pardavėjus. Kad viskas būtų kaip pridera, daviau dolerį, pasiruošiau fotoaparatą, ir tuo metu staiga mane puolė kitos anglies pardavėjos, ėmė tempti į skirtingas puses... Gerai, kad buvo Jonas. Dėjom į kojas. Viena čia tikrai neisiu.
Buvo laiko iki vakarienės, todėl nusprendėme trumpam grįžti į lūšnyną nufilmuoti trūkstamų kadrų. Vėlgi už dolerį gavome leidimą užsikarti ant privačios lūšnos stogo. Atsivėrė nuostabi lūšnyno panorama. Klaidžiojom siauromis lūšnyno gatvėmis. Man buvo žiauriai nejauku. Jei bandeles saugo vyrai su „vinčesteriais“, tai kas galėtų nutikti čia?!
Man ir vėl niekas nedavė pamėgint krovinio nešimo ant galvos. Beje, instruktažas, kurį gavome UNICEF, sako, kad vieniems baltaodžiams eiti į gatvę negalima, o jei pagrobtų, pataria nešaukti, atsipalaiduoti, gerti daug vandens ir valgyti, jei tik grobikas duos.
Mano pirmasis futbolo kamuolys, atkeliavęs iš Lietuvos, jau patikimose rankose pas berniūkščius iš kaimo. Klausiau vyrų, ar Haitis, ar Lietuva geriau žaidžia futbolą, bet niekas negalėjo atsakyti.
Virginijos dienoraštis. Antrasis įrašas.
Šiandien mūsų misijos kelias, ilgai vinguriavęs siauromis miesto Port o Prinso gatvelėmis aukštyn, nusitiesė į kalnus. Prisipažinsiu, - kad vyliausi, jog bent ten, toli nuo miesto grūsties ir dulkių, išvysiu Paulio Gauguino prieš visą šimtą metų tapytų Haičio moterų bent blyškų atšvaitą kaimo moterų akyse, jų eisenoje, šypsenoje ar bent plaukus puošiančiose gėlėse...
Galingi UNICEF džipai riaumodami ropštėsi vis aukštyn ir aukštyn kalnų perėjomis. Net kvapą baimė gniaužė! Bet užburiantys vaizdai „išvadavo“ iš visų baimių, ir širdis alpėjo nuo fantastiškų vaizdų. Žiūrėjau pakerėta, ir iš atminties išniro rašytojo Antono Čechovo mintis pjesėje „Trys seserys“, įdėta į Barono lūpas: „Kokie gražūs medžiai aplinkui ir koks gražus turėtų būti gyvenimas šalia jų...“ Turėtų, bet buities realybė dažnai primyga vargšą žmogelį, neleidžia jam pakelti galvos ir pasidžiaugti būties realybe.
Po kelių valandų įtemptos kelionės kalnų keteromis pasiekėme medicinos punktą, prisiglaudusį siaurutėlėje aukštikalnėje. Medicinos punktas pastatytas UNICEF surinktomis lėšomis ir aptarnauja didžiulį regioną. Iš abiejų kelio pusių beveik statmenai žemyn laiptais leidosi išdirbtos žemės lopinėliai, viena kita trobelė. Prie trobelių – bananų sodeliai, mango medžiai. Kai kur kapstosi vištos, ganosi pririšta kiaulė ar ožka... Kaip tiems žmonėms galvos nesusisuka ir kaip jie tų galvų nenusisuka toje statmenoje nuokalnėje mojuodami kauptukais? Bet, kai norisi valgyti, kitos išeities neturi, kaip tik darbuotis išsijuosus.
Aplinkui – kalnas prie kalno, o už tų kalnų – kiti kalnai. Va, čia tai ir supranti, kad niekas tau negali padėti, tik tu pats. Ir dar tavo šeima. Taigi, kuo vaikų daugiau, tuo darbo rankų gausiau. Gal tada ir duonelės skalsiau.
Medicinos punkte jau nuo pat ryto būriavosi motinos su vaikais. Vienos jau tikrinosi, kitos dar ilsėjosi. Juk keliauti pėsčiomis teko kalnų siauručiais takeliais po ketvertą ir daugiau valandų. Net kelios seselės mikliai darbavosi – svėrė, matavo ir vaikus, ir motinas, naujus duomenis lygino su ankstesniais. Deja, daugumai trūksta pilnaverčio maisto, tad sutrinka jų ne tik fizinis, bet ir protinis vystymasis. UNICEF stengiasi visomis išgalėmis padėti – organizacija sukūrė maistelį vaikams „Plampinatas“ (riešutų pasta), prisodrintas visomis medžiagomis, būtinomis mažučio vaikelio visaverčiam vystymuisi. Pasta tekainuoja penkis litus. Pasirodo, kaip paprasta užtikrinti vaikui normalų augimą – kavos per dieną išgerti vienu puodeliu mažiau. O ir pačiam būtų sveikiau...
Atidžiai žvelgiau į suvargusių moterų veidus, jaunų merginų akis – gal kurios nors žvilgsnyje šmėstels P.Gauguino tapytų gražuolių gentainių kerinčių akių žvilgsnio šešėlis? Deja...
Paklausėme, ar vaikai eina į mokyklą. Atsakė, kad ne visi. Dairėmės – kurgi ta mokykla? Juk atvežėme mokyklai gaublį. Dar praeitoje misijoje į Tanzaniją, kai paklausti, iš kur mes atvažiavome, bandydavome paaiškinti, iš kur, vis tiek jiems atrodėme, lyg būtume iškritę iš mėnulio. Tai ir pagalvojau, kad gaublys mokyklai būtų puiki dovana, juolab, kad Tanzanijos kaime, lankydamiesi mokykloje, nematėme ne tik kompiuterio, bet ir paprasčiausio žemėlapio.
Pasakė, kad mokykla kitoje kalno pusėje pačioje apačioje, iki jos reiktų eiti pėsčiomis keletą valandų. Kokio užsispyrimo reikia vaikams, kokio tikėjimo tėvams, kad jų vaikui tas mokslas duos ką nors gero (juolab, kad mokslas mokamas), kad kasdien po ketvertą ar penketą valandų karštyje ir liūtyje verstum vaiką pėsčiomis keliauti į mokyklą. O juk ir ūkyje darbo rankų gyvybiškai reikia. Tad dauguma vaikų darbuojasi kauptukais, o ne rašikliais.
Atsisveikinome su vietiniais vis dėlto lengvesnėm širdim, negu vakar. Ir ne dėl to, kad gaivus kalnų oras vėsino... Bet labiau dėl to, kad matant kalnų šlaituose besidarbuojančius žmones buvo juntama viltis.
***
Aktoriai Virginija Kochanskytė ir Giedrius Savickas, TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė ir „UNICEF Lietuva“ vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė tęsia labdaringą savaitės trukmės misiją Karibų šalyje Haityje.
Misijos tikslas – padėti nuo 2010 m. žemės drebėjimo nukentėjusiems vaikams, per stichiją tėvų netekusiems našlaičiams.
UNICEF ir TV3 misija Haityje vyks rugpjūčio 2-9 d. G.Savicką, V.Kochanskytę ir L.Blaževičiūtę prasmingos kelionės metu lydi UNICEF komanda, fiksuosianti svarbiausias ir jautriausias išvykos akimirkas.
Misija Haityje – tai ketvirtasis UNICEF ir TV3 bendradarbiavimo vaisius, skirtas pasaulio vaikams. Jo kulminacija įvyks spalio 10 d. TV3 tiesioginiame eteryje nuskambėsiančiame UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“.
Paaukoti vaikams Haityje galite www.unicef.lt/paaukok-dabar. O jei turite idėjų ir norite patys padėti UNICEF rinkti lėšas vaikams, susikurti savo aukojimo puslapį galite https://aukok.unicef.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
