Šiandien pažadino klykiančio katino garsas. Pagalvojau, kad čia tas pats, kur klykė vakar. Bet ne. Tai buvo du skirtingi katinai. Tai buvo jų paskutiniai klyksmai.
Šiandien buvom nukentėjusiųjų stovykloje, kur pamačiau kačiuką, kurį augino ponia ir ta ponia pasakė, kai jis bus storas, jinai jį suvalgys. Tai aš supratau, kad kiekviena kartą prie mano kambario lango dienos pradžiai yra užmušamas katinas ir sumaitinamas visai šeimai.
Dar šiandien važiavau prezidento keliu, kuris paliko gerą įspūdį ir tikrai labai kokybiškas asfaltas. Nes visi kiti keliai baisūs. Tai pasiūliau išeitį – sakau, jūs perkėlinėkite prezidentą gyventi vis į kitą vietą ir tada turėsite gerus kelius. Žodžiu padedu, kuo galiu.
Nežinau, ko laukti iš rytojaus. Ar gaidys pažadins, ar katinas. Jau pavargęs esu, nes gyvenu su operatoriumi Juliu Sičiūnu iš Anykščių, kuris visą naktį krauna batareikas ir pompuoja medžiagą. Ir todėl dega labai daug lempučių, o aš negaliu užmigti. Bet operatorius geras. Jis filmavo filmą „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Kaip operatorius jis geras, o koks jis kaip žmogus, dar negaliu pasakyti. Sutikom dar policininką šiandien. Pasirodo, lietuvis. Kai papasakojom jam, kur mes vaikštom, tai pasakė jisai, kad ten be ginklo neitų. Todėl mes ten jau nebeinam. Sakė, kad kitą dieną jis pasiims daugiau ginklų ir parodys mums daugiau vietų. Žodžiu yra dar daug ko laukti. Katino, gaidžio, policininko ir operatoriaus.
Dar buvau pas vaikus. Tai tiek. Apie juos ne kalbėti reikia, o reikia tiesiog pažiūrėti, ir tada ir Jums tikrai nesinorės kalbėti.
Lauros dienoraštis. Trečiasis įrašas.
Šiandien lankėmės stovykloj, kurioj laikinai, jau keturis metus įsikūrę Haičio gyventojai po žemės drebėjimo. Pagavau save pirmą kartą nuo atvykimo taip ramiai stebinčią jų buitį. Tos šiurpios aplinkos tiek daug, kad jau net nebešiurpina. Ir tas kvapas jau ne toks šlykštus. Greičiausiai ir jiems patiems taip: pripranta ir tiek. Vaikai visaip bandė su manim kalbėti vietine kreolų kalba. Aš nieko nesupratau ir pasigailėjau, kad nemoku prancūzų kalbos.
Tada prisiminiau, kad turiu nuotraukų telefone. Rodžiau jiems nuotraukas iš slidinėjimo. Jie net aiktelėjo pamatę sniegą. Parodžiau jiems ir Amazonę veterinarijos klinikoj, berniukams buvo labai juokinga, kad šuo ligoninėj, kikendami sakė „dog hospitale“. Galvojau, kad užteks poros nuotraukų, bet jiems taip viskas buvo įdomu, kad prašė dar ir dar, o mano teniso treniruotės vaizdo įrašą prašė pakartoti net tris kartus.
Tada paklausiau, kokia futbolo komanda patinka, didžioji dalis berniukų išdidžiai pasisakė už Argentiną. Paprašiau, kad išmokintų stiklo rutuliukų žaidimą. Reikėtų pamatyt, kaip jie stengėsi! Vienas per kitą bandė teisingai sudėlioti mano pirštus, kad kamuoliukas kuo toliau skristų ir, aišku, juokėsi, nes man sunkiai sekėsi.
Beje, pamiršau paminėti, kad stovyklos gyventojai valgo katinus. Sakė, kad skanu.
Gąsdinimo kampanija tęsiasi, bet jie man vis dar visai draugiški atrodo... Nors sako, kad jie ir žudo tau šypsodamiesi...
Rytoj planuojam lietuvių vakarą Haityje. Taip jau sutapo, kad dar dvi lietuvės apsigyveno mūsų viešbutyje. Be to, mums šiandien siurprizą aplankydamas padarė Jungtinių tautų pareigūnas lietuvis, taip pat misijoj Haityje.
Virginijos dienoraštis. Trečiasis įrašas.
Išgelbėkime vaikus! O kokia prasmė tai daryti, jei nuo bado, ligų, nelaimių kasmet jų miršta milijonai?! Vistiek visų neišgelbėsi. Ir toji pagalba – viso labo tik šiaudas jūroje. Bet jeigu tu būtum vienas iš tų nelaimėlių ir tą pagalbos šiaudą kas nors ištiestų tau? Kilni, tauri misija. Ir labai sunki. Tiek moraline, tiek fizine prasme.
Šiandien važiavome į stovyklą, kurioje po žemės drebėjimo būdelėse, pastatytose iš skardos lakštų ir plastiko maišų, gyvena 150 šeimų. Po miestą išsibarsčiusios 68 stovyklos ir jose glaudžiasi apie 100 tūkstančių žmonių. Šios nelaimėlių stovyklos yra vis dar tebepulsuojantys choleros židiniai. UNICEF rūpinasi ne tik informacijos, kaip apsisaugoti nuo choleros, sklaida, bet ir skiepais nuo šios mirtinos ligos.Kaip nuo choleros apsisaugoti? Nevalgyti bet ko ir bet kur, laikytis švaros ir tvarkos, valytis dantis su dantų pasta, praustis su muilu.
Lengva pasakyti, bet kaip tai įgyvendinti? Apie stovyklą keliose vietose pastatytos didžiulės bačkos vandens, kuriuo nemokamai gali naudotis visi. Bet dantų pastą ir muilą turi nusipirkti pats. Ar perkasi? Atsakymą pasufleruoja kitas klausimas – už ką? Šalia stovyklos teritorijos pastatytas muilą reklamuojantis skydas atrodo kaip pasityčiojimas.
Šios nelaimėlių stovyklos yra ne tik choleros židiniai. Jose – visos sąlygos aktyviai plėtotis prekybai vaikais. Iš karto po žemės drebėjimo įvairios įvaikinimo organizacijos, sakytumei, čia masiškai užsiiminėjo šia veikla. Ir koks tų įvaikintų vaikų likimas, niekas negali pasakyti. Kol kas šio proceso sustabdyti neįmanoma, nes šalies įstatymai yra palankūs tokio žiauraus proceso plitimui.
Pro viešbučio langą nuo tvoros kitoje gatvės pusėje mums šypsosi gana jauno simpatiško prezidento portretas. Tokioje skurdžioje šalyje, kur iki demokratijos, kaip mums iki mėnulio, kur šalį valdo grupuotės, vienas žmogus vargu ar gali ką pakeisti. 80 proc. šalyje surenkamo biudžeto atitenka administracijos išlaikymui, o biudžeto „trupiniai“ – šalies svarbiausių problemų sprendimui, į kurias skurdo mažinimo klausimas dar ilgai nebus įtrauktas. Taigi, čia – tikra tų žodžių prasme – skęstančiųjų gelbėjimas yra skęstančiųjų reikalas.
Į stovyklos teritoriją įvažiavome su apsauga. Mus pasitiko komendantas ir griežtai pareiškė, kad mūsų darbui skiria tik dvi valandas.
Šiukšlės, smarvė, skurdas. Ir nevilties substancija, tvyranti visoje teritorijoje, kiekviename veide, žvilgsnyje. Nuo skurdžių buveinių į mus dairėsi motinos su vaikais. Dauguma slėpėsi dar nespėjus paklausti, ar sutiktų būti fotografuojamos ir filmuojamos. Išties, kamgi malonu demonstruoti savo skurdą?
Misijos vadovei Jovitai Majauskaitei teko sunkus uždavinys – greit surasti motiną, kuri ne tik norėtų, bet ir galėtų papasakoti savo nelaimės istoriją, kurioje atsispindėtų visų stovyklos gyventojų skaudžios problemos. Trijų UNICEF Lietuva misijų (Kambodža, Siera Leonė, Tanzanija) patirtis, o ir jautri intuicija Jovitai gan greit „pasufleravo“, kuri iš tų smalsaujančių mamų galėtų tapti filmuko heroje. Operatoriai Jonas ir Julius, aktorius Giedrius Savickas ir Jovita pasinėrė į filmavimą. Dirbo greitai, energingai ir atrodė, kad jiems visai nė motais tas pragariškas karštis. Mudvi su Laura spragsėjome fotoaparatais, stengėmės nepakliūti į kadrą, žaidimų pagalba bandėme surasti kalbą su vaikais ir stebėjomės, kad jie ne mokykloje, nors buvo rytas. Kodėl? Nes 85 proc. mokyklų yra privačios. Mokestis jose simbolinis, bet kai reikia rinktis tarp duonos ir sąsiuvinio, atsakymas daugiau nei aiškus.
Apie filmavimo vietą susirinko daugiau įsidrąsinusių mamų su vaikais, vienas kitas vyrukas. Šiukšlėse kapstosi vištos, kiaulė. Prie vaikų pribėgo šuniukas. Pagyrėme, kad gražus. Ir tada išgirdome komentarą, kad kai ūgtelės ir pastorės, bus... suvalgytas. Suvalgyta bus ir netoliese besiglaustanti katytė. Ką čia bepridursi? Ir kaip cholerai neplisti?
Į filmavvimo vietą susitikti su mumis atvažiavo labdaringos organizacijos atstovas. Tai organizacija vykdo pagalbos projektą stovyklų gyventojams – toms šeimoms, kurios pasiryžta išsikelti iš stovyklos, surandamas butas ir metus apmokama buto nuoma. Žmonės ryžtasi sunkiai, nes susirasti darbą labai nelengva. Šalies pagrindinės pajamos iš žemės ūkio – kava, arbata, mango vaisiai. Mieste užsieniečiai sėkmingai vysto tekstilės pramonę. Ir kaip gi kitaip – juk darbo jėga čia pigi. Bet vistiek to darbo trūksta. O kodėl neišvažiavus į kaimą? Juk ten gali užsiauginti maisto ne tik sau, bet ir pardavimui. Pagaliau, tenai – grynas oras, žaliuojanti gamta, žolė, ant kurios nuo ryto iki vakaro gali ritinėtis tavo vaikai... Gal jie, kaip ir dauguma žmonių, „apsėsti“ maniakinio tikėjimo, kad dideliame mieste, šalies centruose, sostinėse daugiau šansų išlošti gero gyvenimo ir lengvų pinigų kortą? Sunku suprasti... Bet jeigu būtų taip paprasta rasti atsakymą, tai nelaimėliai, nelaukdami pagalbos iš šalies, patys išspręstų savo žiauraus gyvenimo kolizijas. Ką gi, lengva duoti patarimus.
Sugrįžę į viešbutį buvom netikėtai nustebinti – mūsų lūkuriavo Lietuvos ir lietuvių pasiilgęs vyriškis, kuris (jau greit bus metai) yra į šią šalį komandiruotas ir dirba policijos inspektoriumi. Malonu buvo sužinoti, kad Lietuvos valstybės piliečiai aktyviai dalyvauja pasaulio skaudžių problemų sprendime. Ir dar vienas siurprizas – viešbučio savininkas pasakė, kad ryt viešbutyje turi apsistoti dvi lietuvaitės, kurios irgi atkeliauja į Haitį su misija. Jei taip sustiprėjom, kad galim ne tik imti, bet ir duoti, ar tai nėra liudijimas, kad jau esam pajėgūs išspręsti problemas ir savo šalies viduje? Ar tai – ne vilties ženklas?
***
Aktoriai Virginija Kochanskytė ir Giedrius Savickas, TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė ir „UNICEF Lietuva“ vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė tęsia labdaringą savaitės trukmės misiją Karibų šalyje Haityje.
Misijos tikslas – padėti nuo 2010 m. žemės drebėjimo nukentėjusiems vaikams, per stichiją tėvų netekusiems našlaičiams.
UNICEF ir TV3 misija Haityje vyks rugpjūčio 2-9 d. G.Savicką, V.Kochanskytę ir L.Blaževičiūtę prasmingos kelionės metu lydi UNICEF komanda, fiksuosianti svarbiausias ir jautriausias išvykos akimirkas.
Misija Haityje – tai ketvirtasis UNICEF ir TV3 bendradarbiavimo vaisius, skirtas pasaulio vaikams. Jo kulminacija įvyks spalio 10 d. TV3 tiesioginiame eteryje nuskambėsiančiame UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“.
Paaukoti vaikams Haityje galite paspaudę čia. O jei turite idėjų ir norite patys padėti UNICEF rinkti lėšas vaikams, susikurti savo aukojimo puslapį galite paspaudę čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
