Kiekvienas lietuvis, kuris yra sąžiningas savo paties atžvilgiu, nepaneigs fakto, kad jam yra be proto įdomu, kas dedasi kaimyno kieme. Melas būtų sakyti, kad mūsų nedžiugina bendradarbio nesėkmė ir neliūdina klasės draugo pasiekimai, kai po dvidešimties metų nuo mokyklos baigimo pats esi tik vidutiniokas, o kadaise buvęs išdykęs, pats neatsakingiausias vaikis, kėlęs triukšmą klasėje, dabar puikuojasi sėkmingu verslu ir važinėjasi prabangiausiais automobiliais.
Pakanka nueiti į parduotuvę kasdieniniam apsipirkimui ir matai: surūgusios pardavėjos ir dar aršesni pirkėjai, keliantys savo dramatišką, tragikomišką spektaklį šalia prekystalio. Juk negavo dešimties centų nuolaidos duonos kepaliukui – tai kaipgi Ponas gali leistis šitaip įžeidinėjamas ir tyliai išeiti iš parduotuvės? Reikia juk pasakyti savo griežtą ir kuo bjauresnį žodį aptarnaujančiai moteriškei. Susidarius ilgai eilei banke ir visiems skubant, girdim nuodais besispjaudančius klientus: „Ar dar ilgai man reikės tiek laukti? Kiek laiko galima vieną žmogų aptarnauti? Kodėl dirba tik vienas langelis?“ Ir visai nusispjaut, kad stovi eilėje lygiai tiek pat laiko kaip ir kiti ar kad atklydai tvarkyti savo sąskaitų pietų pertraukos metu.
Turbūt nereikia net minėti „mandagaus“ elgesio kavinėse bei restoranuose, kada klientui egolietuviui niekas neįtinka: atneštas alus tai per šiltas, tai per šaltas, sriuboje mirksta nematomas blakstienos plaukas, o padavėja pati lėčiausia pasaulyje, nes sugaišo visas dešimt minučių, nešdama padėklą su gėrybėmis.
Gatvėje vaizdas – ne ką geresnis. Jei ekstravagantiškai apsirengusi moteris žygiuoja šaligatviu, neapseinama be aplinkinių kuždėjimosi: „Kaip ji čia atrodo? Gal į karnavalą susiruošė?“. O, neduok Dieve, jei dar ta moteraitė sveria daugiau nei penkiasdešimt kilogramų. Tuoj pasipila komentarai, kad ponia yra apsirijusi kiaulė. Tiesa, jei svertų tuos magiškuosius penkiasdešimt, tai irgi ne geriau. „Vaikštantis skeletas,- sakytų žmonės. – Greičiausiai ant mirties ribos – reikia jai tai pasakyti!“
Tikras lietuvis juk negali praleisti progos pabadyti pirštu į kito užpakalį ir „draugiškai“ patarti. Tiksliau, sukišti savo niekieno neprašomą nuomonę kitam į gerklę.
Nejaugi mes, lietuviai, iš tiesų esam tokia egoistiška, pavydi ir pikto kitam linkinti tauta?
Manau ir taip jau kiekvienas esam pervargę nuo virš mūsų mylimos šalies tvyrančio negatyvo debesies, kuris kasdien prapliumpa ant mūsų galvų keiksmažodžių, „pletkų“, ginčų, melo ir muilo operų scenarijaus atsikartojimo realybėje pavidalu. Gyvenime be mūsų pačių burbėjimo ir taip yra pakankamai problemų. Gal pats laikas keistis į gera? Kam tos patyčios, kam tie gandai, kam tie skundai ir druskos bėrimas žmogui ant žaizdos?
Atrodo, kad kiekvienas auginam negatyvias idėjas ir laukiam nesulaukiam, kada jas galėsim paleisti į laisvę ir apkrėsti lyg virusu kitą žmogų. Nuo to blogiau tik mums patiems, o kas keisčiausia, kad lietuviai labai mėgsta kenkti patys sau ir kankintis.
Pildami pamazgas ant kito ir galvodami, kad taip elgdamiesi pajusim palengvėjimą, iš tikrųjų meluojam vieninteliam žmogui – tam, kurį matom veidrodyje kiekvieną dieną. Viduje puikiai žinom ir suprantam, kodėl pykstam, kodėl liūdim, kodėl pavydim. Apgauti kitą galim labai greitai, bet ar galim apgauti save? Juk gryniausia tiesa, kad niekšybėmis bandom palenkti aplinką į blogąją pusę, slapta tikėdamiesi, kad jei ir kitas šalia bus nepatenkintas, nesijausim tokiais vienišais ir nelaimingais.
O aš noriu pasiūlyti kitokią formulę savai būsenai pagerinti. Šiai formulei pritaikyti ir sudėtingam pykčio uždaviniui išspręsti reikės:
- Didelės humoro dozės. Išmokti pasijuokti pačiam iš savęs bei iš susidariusių nepatogių situacijų yra nuostabi išeitis. Juk gyvenimas – teatras, kupinas komedijos, tad pasirinkim teigiamą vaidmenį ir būkim tikrais herojais-didvyriais, kurie juokiasi iš piktuolių, o silpnuosius kelia aukštyn.
- Domėjimosi menu ir kultūra. Muzika, šokis, dailė, teatras, kinas, knyga – visa tai yra vaistai, skirti dvasinei būklei atgaivinti. Kai patys nesijaučiam stabiliai gyvendami kartu su savimi, logiška, kad negalim sugyventi ir su kitais.
- Daugiau gražių žodžių auginimo savam darže ir gėlių sodinimo svetimame. Užuot mėčius akmenis į svetimus kiemus, kasdien vertėtų kiekvienam sutiktam žmogui pasakyti bent vieną gerą, padrąsinantį žodį. Garantija, kad tą patį žodį gausi atgal, kai mažiausiai to tikėsiesi.
- Rūpinimosi savimi. Skleisti negatyvias idėjas yra labai paprasta, juk jos skrieja žaibiškai. Užtat įžvelgti kažką gero blogyje ir jį paversti savimotyvacijos elementu nėra taip paprasta, tam neretai prireikia nemažai laiko, pamąstymų ir savęs analizavimo. Nuo to ir vertėtų pradėti – surasti, ką negero turim savyje, ir tai keisti, užuot ieškojus kabliukų kitoje asmenybėje.
- Kūrybos. Jei sunku prisitaikyti prie mus supančių žmonių ir reiškinių, visai nebūtina pulti stačia galva jų keisti ar smerkti. Užtenka susikurti kažką gražaus pačiam sau, kad galėtumei džiaugtis tuo, ką turi. O pasidalijus savo nuostabia kūryba, pagražinus savąjį kiemą, galbūt ir kaimynystė ims keistis į gerąją pusę?
Dažnai galvojam, kad turim viso pasaulio laiką, o vėliau, kai atsisukam atgal, žiūrim, kad išskyrus bambėjimą, nieko gero ir nenuveikėm. Deja, laikrodis nesustoja tiksėjęs ir prarasto laiko susigrąžinti jau nebegalim. Tad būkim paprasti, būkim geresni vienas kitam. Tai veikia! Geras žodis šildo, o net ir lietingas, lietuviškas ruduo nėra toks pilkas ir niūrus, jei žmonių veidus puošia šypsenos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
