Seneliai – buvę tremtiniai. Mano mergina karo bijo kaip velnias kryžiaus. Jei visi bėgsim, slėpsimės – kas bus?
Esu sportiškas, dirbu sunkų fizinį darbą ekstremaliomis sąlygomis – montuoju pramoninius pastolius. Darbas reikalauja ištvermės, jėgų – didelis aukštis, uždaros patalpos.
Mokyklos laikais lankiau šaulių būrelį, tad turiu įgūdžių. Medžioklėje esu puikus varovas.
Žinau, kad artimiausi mano draugai eitų kartu su manim ginti mūsų tėvynės. Bet atsirado ir tokių, kurie sakė neisiantys ginti mūsų šalies nors nušauk.
Nesuvokiu protu, kaip šitaip gali išsigąsti vyras ir visko išsižadėti!? Nusmurgėlis, ne vyras, kuris bėgs, o ne gins savo artimiausius žmones. Gėda, kad tokie trypia mano gimtą žemę.
Manau, kad kiekvieno save gerbiančio vyro mintys sutaps su manosiomis. Ir nei vienas vyras neleis trypti jo žemės, jo namų, artimųjų.
Armija, karas, pavojus šeimai – neišvengiami dalykai. Juos turim pasitikt stipriom rankom, drąsiom širdim ir, nors kartais tai baisu, ašarom akyse. Nes esam lietuviais juk gimę. Lietuviais ir liksim. Bet kokia kaina.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
