Karo nelaukė, bet vis tiek iš pensijos prosenelis karts nuo karto pirkdavo degtukų arba pakuotę druskos. Ant aukšto, kur buvo didelis prisiminimų sandėlys, dar gulėjo dėžė ūkiško muilo ir keli pakai cukraus. Ir jeigu cukrus vasaros pabaigoje dingdavo uogienėse, tai muilo gabalai, panašūs į trotilą, atrodė, sulauks pasaulio pabaigos.
Man mažam tas atsargų kaupimas buvo keistokas, bet pasitikėjau proseneliais, nes tada dar buvo laikai, kuomet gerbdavom vyresnių nuomonę. Juolab, jie matė tą karą iš arti, o mes tik per televizorių ir tik filmuose, kur aiškiai parodydavo, kas buvo priešas, o kas draugas.
Probabutė tų filmų nežiūrėdavo. Jai buvo nesuprantama, kam reikia rodyti per televizorių tuos baisumus: „Juk tiek paprastų žmonių žuvo ir visiškai neaišku, už ką, nes gyvenimas nuo to nepagerėjo. Netgi atvirkščiai.“
Nemėgdavo tų filmų ir prosenelis. „Nęsamones rodo“, – burbtelėdavo jau po 10 žiūrėjimo minučių, tačiau neaiškino, kurioje vietoje tos nęsamonės, o tiesiog išeidavo klausyti savo radijo.
Prie lempinio radijo jis praleisdavo beveik visus žiemos vakarus, nes „Amerikos balsą“ per trukdžius pagauti būdavo žiauriai sudėtinga. Kadangi radijo banga plaukiodavo, tai sugrubę pirštai nuolat sukiodavo rankenėlę milimetrų tikslumu tai pirmyn, tai atgal.
Labiausiai atsimenu garsiai skambantį šaukinį: „Kalba Amerikos radijas iš Vašingtono“. Viso kito teksto beveik nesuprasdavau, tik mačiau, kad tai labai svarbu proseneliui, nes tuo metu negalima buvo jo kviesti vakarienei ar ko nors paklausti. Būdavo toks šventas pusvalandis. Visi namie vaikščiojo ant pirštų galų, o radijo čirškimas ir ūžesys, atrodo, užpildydavo visą namuką, kad net bijojai susipainioti ir pasiklysti tarp to triukšmo ir žodžių nuotrupų labirinto.
– Tai ką sako amerikonai? Bus karas ar ne? – visada pasiteiraudavo probabutė, jau dėdama skrylių lėkštę ant stalo.
– Ką ten suprasi.... Šiandien gal dar ne, o rytoj kaip Dievas duos... Paduok geriau druskos, nęsamonių neklausinėjusi, – lėtai atsakydavo prosenelis ir atsidusdavo.
Ir iš to atodūsio atrodė, kad jis žino daug daugiau, nei sako. Žino, bet neišsiduoda. O klausti ką nors daugiau buvo baisu, todėl apie artėjantį karą suprasdavom tik ryte.
Jei per pusryčius nuskambėdavo „šiandien reikia į turgų. Mėsos pirkti. Nusibodo tie tavo kleckai“, reiškia šiandien Dievas karo neatsiųs. Tačiau jei palenkęs galvą ir žiūrėdamas į lėkštę ištardavo: „Reikia druskos dar porą pakų nusipirkt. Einam, padėsi parnešt“, reiškia vakar vakare amerikonai perspėjo prosenelį ir karas ne už kalnų.
Tiesa, karo tikimybė dar priklausė nuo metų laikų. Pavasarį ir vasarą dėl sodo darbų ji sumažėdavo iki minimumo, o artėjant žiemai, kai vakarais nebūdavo ką veikti, ji smarkiai padidėdavo.
Bėgant vaikystės metams, aš susitaikiau su karo laukimo tradicija ir ji manęs nebegąsdindavo. Negąsdino ji ir probabutės. Tik vėliau supratau, kad taip ji leisdavo savo vyrui, mano proseneliui, pasijusti svarbiam ir besirūpinančiam savo šeima. Nors niekas nuo jo nepriklausė. Išskyrus druskos ir degtukų kaupimą.
Kodėl aš prisiminiau šią istoriją? Man tiesiog nusibodo tos nuolatinės karo „nuojautos“ iš karo ekspertų, karo analitikų, karo politikų (nes kai kurių politikų kitaip negaliu pavadinti). Nusibodo jūsų susireikšminimas iki pasaulio likimo sprendėjų lygio.
Juk patys suprantate, kad nuo jūsų, kaip ir nuo mano prosenelio, priklauso tik druskos ir degtukų kaupimas namuose.
Juk tikriausiai turite namie mylinčią bei supratingą antrą pusę ir dėmesio į jūsų marazmus nekreipiančius, bei viską atleidžiančius – mylinčius vaikus ir anūkus. Pagalvokite, juk gąsdindami mus, gąsdinate ir juos. Juk nusibodę mums, nusibosite ir jiems.
Taikos jūsų namams.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
