Maloniai nustebino palengva atsigaunanti provincija, nedideli miestukai ir net kai kurie kaimai. Kai pamatai realybę savo akimis, atlaidžiau žiūri į pesimistų (ir šiaip nevykėlių) dejones apie „mirštantį“ kaimą ir „žlungančią“ Lietuvą. Tikrovė, pasirodo, yra kitokia: pamačiau begalę sutvarkytų mokyklų, nedidelių miestų parkų, aikščių ir skverų.
Bet aš noriu pakalbėti ne apie architektūrą ir landšaftą, o apie tai, nuo ko pradėjau – apie futbolą.
Nors keliauti teko puikiu oru, tik vienoje futbolo aikštėje (prie Utenos) pastebėjau keturis bamblius, besigainiojančius kamuolį... Kitos aikštės, apie kurių kokybę nieko blogo negalėčiau pasakyti (vaikystėje nė nesvajojau apie tokias sąlygas, o dauguma islandų ir dabar nesvajoja) plytėjo visiškai tuščios, vartų stovai – be tinklų.
Toks reginys nuliūdino ir nustebino, mat sporto funkcionieriai ir kiti „oficialūs asmenys“ per pastaruosius metus man buvo įkalę į galvą, jog Lietuvos vaikai neturi kur nemokamai pažaisti futbolo, kad jis prieinamas tik pasiturintiems miestiečiams, galintiems už savo vaikų futbolo treniruotes pakloti apie šešiasdešimt eurų per mėnesį.
Aplankęs kelis tuzinus šalies miestelių nuo Aukštaitijos iki Mažosios Lietuvos, supratau nesmagų dalyką: mažieji lietuviukai nejaučia sporto karaliui tokios pagarbos, kokią prieš tris dešimtmečius jautėme mes. Dar blogiau, jog nejaučia aistros populiariausiai planetoje sporto šakai.
Toji neskani patirtis, suprantama, gerokai pakirto mano tikėjimą Lietuvos futbolo ateitimi, nes dauguma pasaulio supertalentų pirmuosius žingsnius žengia ne prestižinėse futbolo mokyklose ir akademijose, o paprastose lauko aikštėse. Dažnai – dešimt kartų prastesnėse, nei mes turime čia, vos per porą šimtų metrų nuo namų.
Tas faktas, kad vaikių (ir ne tik) į aikštes „neišvarė“ net grandiozinė futbolo fiesta, kurią visi turi galimybę matyti per TV, sukėlė tik graudžias mintis.
Turime geras (jei ne puikias) sąlygas žaisti nors ir kasdien, bet nejaučiame šiam didingam žaidimui aistros. Gaila, bet be aistros nebus ir rezultatų, kurių sulaukti norėtų ne tik sporto funkcionieriai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
