Dar metai nepraėjo nuo ano karto. Bet šį kartą apima toks keistas jausmas. Tarytum tavęs tai jau nebesukrečia. Tarytum tai nėra jau taip ir netikėta. Tarytum tai toks labai nepageidaujamas, tačiau ne toks jau sensacingas įvykis.
Tai požymis, kad mes prie to jau pradedame pratintis. Tai – labai blogas ženklas. Patikėkite manimi – palaidojusiu jau ne vieną savo kolegą.
Tačiau, kita vertus, ar gali būti kitaip, kai šalyje metai po metų tik daugėja pasipriešinimo policijos pareigūnams, jų teisėtų reikalavimų nevykdymo, nepaklusimo reikalavimui sustoti, garbės ir orumo įžeidimo atvejų? Nuobaudos negriežtėja, o jei ir griežtėja, tai labai nežymiai.
Šiandien jau nieko nestebina, kai teismo posėdžio metu pareiškiama, kad policijos pareigūnai be reikalo taip jautriai reaguoja, kai jiems nepaklūstama, pasipriešinama jiems ar jie iškoneveikiami. Juk jie pasirinko tokią profesiją, tad reikia būti tam pasiruošus.
Kai už policijos pareigūno sveikatos sutrikdymą asmuo ne nuteisiamas, o perduodamas švogeriui pagal laidavimą, laikoma, kad įvykdytas teisingumas. Kai sulaikydamas besipriešinantį nusikaltėlį ir ranką jam išnarinęs pareigūnas tampomas po teismus, niekas nebesipiktina.
Kai už vakarienės kainą vidutiniame sostinės restorane gali nevaldydamas liežuvio pačiais šlykščiausiais žodžiais išplūsti policijos pareigūnus, o po kelių savaičių susirinks daugiatūkstantinė minia į tavo koncertą, staugs iš džiaugsmo visą vakarą ir visi sakys, kad tai tik muzika ir nereikia painioti paties žmogaus su tuo, ką jis dainuoja.
Nors minia niekada nebuvo išminties ir erudicijos etalonas. Tam ji ir yra minia. Bet už minios stovi tie, kuriuos ta minia išrinko valdyti valstybę.
Dėl tragiško įvykio premjeras pareiškė užuojautą. Vis šis tas. Kitos dvi labai aikštingos ir svarbios valstybės ponios tyli. O gal ir teisingai. Kam aušinti burną. Juk buvo nužudytas paprastas policininkas, o ne koks nors kontrabandininkas.
Kai tyli tie, kam tylėti lyg ir nederėtų, prabyla visokie marginalai. Tai jie nedelsdami pareiškia, kad dėl pareigūno žmogžudystės kaltos nesibaigiančios reformos policijoje ir kaip apskritai kelių policijos patrulis galėjo vykti malšinti šeiminio konflikto.
Ir kaip po to paaiškinti paprastam žmogui, kad jau daug daug metų tokiuose Telšiuose, ir ne tik Telšiuose, kelių policininkas nuo ne kelių policininko skiriasi tik dviem aspektais: įrašu tarnybiniame pažymėjime ir tuo, kokia eilės tvarka jo pareigybių aprašyme surašytos jo funkcijos. Ir vieni, ir kiti yra lygiaverčiai policininkai.
Dar marginalai pareiškė, kad policininkai neaprūpinti patogiomis liemenėmis. Aš nežinau, ar tarp liemenių patogumo ir šios žūties yra priežastinis ryšis, tačiau norėčiau pažymėti, kad pareigūnas buvo nužudytas dūriu į kaklą.
Kai dar mokiausi mokykloje, buvo tokia disciplina: žmogaus anatomija. Nelabai ji man sekėsi, bet ir aš atsimenu, kad proporcingo žmogaus kaklas yra maždaug 8–10 centimetrų žemiau ausies. Net jei žmogus ilgakaklis, ir tai nebūtų žemiau nei 12–14 centimetrų. Vadinasi, norint, kad liemenė apsaugotų kaklą, reikia ją kabinti ant ausų. Gal jie turėjo galvoje antkaklį? Bet apie tai – kitą kartą.
O šį kartą labai norisi, kad kalbėtų būtent tie, kam šioje situacijoje derėtų kalbėti, – valstybę valdantys pareigūnai. Labai norėjosi išgirsti ne tik premjero užuojautą, bet ir pažadą, kad jis, kaip Vyriausybės vadovas nedelsdamas paves vidaus reikalų ministrui parengti teisės aktų pakeitimų projektus, numatančius, kad bet kokias prievartos priemones, net ir šaunamąjį ginklą, pareigūnas galėtų panaudoti esant net menkiausiems požymiams, jog jam gresia pavojus.
Taip pat ir patikinimą, kad policijai bus skirta tiek lėšų, kiek objektyviai tam yra būtina, o ne tiek, kiek lieka nuo visokių abejotinų aferų.
Norėjosi išgirsti ir Seimo pirmininkę, kuri, kaip parlamento vadovė, pareikštų, jog jau artimiausiame Seimo posėdyje įtrauks į darbotvarkę klausimą dėl teisės aktų, liberalizuojančių ginklo ir kitų specialiųjų policijos priemonių panaudojimą, ir dėl visų rūšių atsakomybės už bet kokio pobūdžio pasipriešinimą pareigūnams ar jų reikalavimų nevykdymą sugriežtinimo.
Taip pat, kad ji yra pasirengusi sušaukti neeilinį Seimo posėdį, jei tik to reikia.
Iš prezidentės norėjosi išgirsti, kad ji, kaip valstybes vadovė, darys viską, kad ranką prieš pareigūną pakėlę asmenys būtų griežtai ir deramai nubaudžiami, visuotinai pasmerkiami ir net negalėtų tikėtis malonės. Aš viso to neišgirdau. O tai reiškia tik viena.
Policijos pareigūnai ir toliau bus žalojami, o išdrįsę naudoti jėgą – teisiami. Ir nereikia šioje vietoje kaltinti policijos vadovybės. Ji daro viską, ką gali. Tik ar jie viską gali?
Ir pabaigoje – turiu pasiūlymą rajonų merams. Pavadinkite po kokią gatvę ar skverelį tarnyboje žuvusių pareigūnų vardais ir kiekvieną kartą, kai prieš eilinius rinkimus Kuršėnuose ar Telšiuose lankysis šiandieniniai valstybės vadovai, pravežkite juos ta gatve ar pro tą skverą ir būtinai akcentuokite, kieno garbei tai pavadinta.
O dar geriau – suorganizuokite jiems susitikimą su tarnyboje žuvusių pareigūnų artimaisiais. Tegu tie „vadovai“ pažvelgia jiems į akis ir pasijunta nepatogiai už savo nenuveiktus darbus. O Vilniaus merui Remigijui Šimašiui noriu priminti, kad sostinėje yra paminklas, jei jį galima taip pavadinti, tarnyboje žuvusiems pareigūnams. Gali būti, kad meras net nežino, kur jis yra.
Vicemeras Linas Kvedaravičius tai turėtų žinoti, nes jis daug metų greta sportavo. Yra jis netoli Žirmūnų žiedo. Apleistas, žole ir krūmokšniais apaugęs ir prie jo vietinių gyventojų šunys atlieka gamtinius reikalus. Tai toks tas valstybės požiūris į savo pareigūnus. Net ir į tuos, kurie žuvo atlikdami savo tarnybines pareigas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
