Šiandien yra praėję jau daugiau kaip metai, kai auginu ne tik biologinį sūnų, bet ir globotinį. Tad šį kartą apie problemas, kurios gali ištikti šeimą priėmus į savo namus vaiką iš globos namų.
Atsisakyti nereikėtų
Visiems yra žinoma, kad būsimiems įtėviams ar globėjams vaikas yra parenkamas. Šeimos valioje yra tik trys dalykai. Tai vaiko amžius, lytis ir sveikata. Bet praktiškai pasirenkama tik pirmieji du. Nors šeima dokumentuose juodai ar mėlynai užrašo, jog yra apsisprendusi įvaikinti sveiką vaiką, siūlomi net neįgalūs.
Pavyzdžiui, su kaukolės deformacija arba, mūsų atveju, su sutrikusiu intelektu bei keletu sunkių ligų. Mums iki šiol nėra žinoma, kodėl tai vyksta. Gal įvaikinimo zonoje žodis „sveikas“ turi kitą reikšmę, o gal sveikų tiesiog nėra? Bet įdomu ne tai.
Mokymuose buvo sakoma, kad atsisakyti parinkto vaiko daugiau negu kartą nerekomenduojama. Priešingu atveju gali kilti abejonės dėl jūsų pasirengimo įvaikinti. Tai turbūt ir lėmė, kad šešiametis berniukas man patiko iš karto. Gaila, kad meilė iš pirmo žvilgsnio neištiko vyro. Bet tai atrodė ne problema. Juk „Laiminga žmona – laiminga šeima.“
Yra tekę girdėti, kad tokia griežta nuostata formuojama ne visuose mokymuose. Kitur teigiama priešingai: jeigu vaikas nepatinka, būtinai atsisakykite. Pagailėkite vaiko. Be jokios abejonės, toks požiūris turėtų būti diegiamas visuose Lietuvoje vykstančiuose mokymuose. Šiandien esu įsitikinusi, kad tai ne tik palengvintų vaiko bei šeimos adaptaciją, bet ir užkirstų kelią daugybei kitų bėdų.
Tvirkintas vaikas
Vis dėlto, mūsų atveju didžiausia nelaimė buvo ne skubotas pasirinkimas, bet melas ar nutylėta tiesa apie berniuko fizinę ir dvasinę būklę. Nepasitikėkit institucijų išduodamais dokumentais. Jie tik vaiko būklės aisbergo viršūnė. Tokia šiandien mūsų pirmoji išmokta pamoka.
Žinoma, atsirastų teigiančių, kad tėvai, imdami vyresnio amžiaus vaiką, patys turėtų susiprasti, kad netvirkintų globos namuose ir būti negali. Juk visi miega kambariuose ne po vieną, juk visiems reikia šilumos, meilės, kūniško kontakto. Kita vertus, kokie ilgi vakarai. Net tėvai leidžia savo atžaloms žaloti save kasdien prie kompiuterio, televizoriaus. Tad ką jau kalbėti apie tuos, kurie institucijoje augina svetimus vaikus.
Dabar jau nesistebiu, kad globos namų vaikų kambaryje prisėdus rašyti prašymą dėl svečiavimosi, pirmiausia iššoko pornografinės svetainės. Dabar taip pat suprantu, ką reiškia globos namų direktorės žodžiai, kad šie vaikai seniai suaugę.
Jie valgė kombikormą, jie seniai žino, kas yra iškreiptas ir sveikas seksas. Nesuprantu tik, iš kur tos žinios. Guosdama save noriu tikėti, kad berniuko amžinas alkis tikrai ne iš globos namų. Juk keista, kai vaikas, paklaustas, kas jam labiausiai patinka mūsų namuose, atsako taip graudžiai paprastai: „Kad čia yra daug valgyt“.
Išmetė iš darželio
Antras didelis problemų blokas: globos namų bei sutrikusio intelekto vaikas ir švietimo įstaiga. Suprantu, kad mūsų šeima buvo defektuota ir nepasiruošusi kokybiškai globoti vaiką.
Vis dėlto, kai valstybinė institucija yra nepasirengusi ugdyti kitokį vaiką, tai jau nusikaltimas. Juk tai turėtų būti pirmoji įstaiga, kuri tau ir tavo vaikui suteikia reikiamą pagalbą arba bent nukreipia tinkama linkme. Deja.
Beveik kasdien tekdavo klausyti darželio vaikų skundus, koks blogas mūsų berniukas. Aišku, globotinio keršto ilgai laukti neteko. Kai kuriuos apšlapindavo, kai kuriuos mušdavo. Visada žinojau, kokie žiaurūs būna vaikai kovodami vieni su kitais. Tačiau kad suaugusieji bus dar žiauresni, tikrai nesitikėjau.
Nepraėjus nė pusmečiui, direktorė įteikė raštą, kuriame buvo išvardinta mūsų globojamo vaiko kuriamas blogis bei konstatuota, kad jam „reikalingas poilsis ir specialistų pagalba“. Toliau sekė nuoširdus prašymas „atsižvelgti į mūsų pastabas ir imtis atitinkamų priemonių“. Paprastai kalbant, nesibaigus metams, mums buvo pasiūlyta atsiimti vaiką iš valstybinio darželio, nepasibaigus sutarčiai.
Neįsivaizduoju, kaip turėjau įgyvendinti tokią rekomendaciją. Mesti darbą? Išvažiuoti į negyvenamą salą? Kitas akibrokštas: darželio grupės tėvų vizitai būsimon berniuko mokyklon su prašymais neskirti bjauriojo ančiuko į vieną klasę su jų gulbėmis.
Iš vienos pusės juos suprantu, kaip ir suprantu mokyklos vadovės sprendimą patenkinti jų prašymus. Juk tėvai – mokyklos klientai, jų dauguma, mano ančiuko krepšelis vienas, gulbių – dešimtys. Iš kitos pusės vis tiek buvo skaudu. Kildavo klausimai, kodėl mano vaikas turi vėl kentėti adaptacijos problemas naujame kolektyve, kodėl leidžiama Lietuvoje vaikus diskriminuoti dėl jų elgesio.
Vėliau, kai mūsų globojamą vaiką atsisakė priimti ir pailginta dienos grupė, teko kreiptis net į Švietimo ir mokslo ministeriją. Aišku, buvo atsakyta, kad įstatymai vaiko pusėje, bet tik tiek. Tiesa, dar nurodoma, kuri institucija turi kontroliuoti, kad tų įstatymų būtų laikomasi. Tačiau kiek laiko ir jėgų iš eilinio piliečio pareikalauja kova už savo teises, žino tik tas, kuris bandė tuo keliu eiti.
Integracijos pastangos apgailėtinos
Tiesą sakant, vis dar esu įsitikinusi, kad žmonės iš Lietuvos emigruoja pirmiausia ne dėl materialinių priežasčių. Pirmiausia dėl teisinio nihilizmo, dėl valdžios žmogaus abejingumo paprasto žmogaus problemoms. Atrodo, kad valdininkų svarbiausias darbas priimti sprendimą ir parašyti atsakymą. Kokios to sprendimo pasekmės konkrečiam žmogui, yra visiškai tas pats.
Tačiau skaudžiausia, kai mokslo metų pradžioje visi mokiniai gavo naujus vadovėlius, pratybas, o mūsų vaikas nieko. Pasirodo, kai kurių mokomųjų dalykų vadovėlių dirbantiems pagal individualizuotą programą net nėra, o pratybų mokykla tiesiog nespėjo per vasarą nupirkti. Ir kaip jam reikėjo elgtis? Mokytojos neapšlapinsi, Švietimo ir mokslo ministerijos tuo labiau. Beliko kėde daužyti spintą arba atsistojus per pamoką eiti namo. Tokių sunkiai valdomų net patyrusiems pedagogams situacijų tikrai buvo ne viena. Smagu, kad šiandien galiu pasakyti, jog visų pastangomis berniukas klasėje yra pritapęs, į mokyklą eina su dideliu noru. Tiesa, per pusę metų prie dviejų pridėti tris neišmoko, bet ne tai gyvenime svarbiausia.
Vis dėlto, kalbant apie ugdymo rezultatus sunku nepasakyti, kad nors specialiųjų poreikių vaikų integracija į bendrojo lavinimo mokyklas vyksta antras dešimtmetis, pasiektas lygis apgailėtinas. Tai galiu pareikšti tikrai atsakingai, nes ir pati esu mokytoja. Iš esmės tokie vaikai gyvi merdėja klasėje ir jų pasiekiami rezultatai katastrofiški. Ne tik dėl to, kad daugumos tokių vaikų tėvai neišsilavinę ir nežino savo elementariausių teisių. Net ir išmanant teisinę bazę, tėvams išreikalauti kokybišką ugdymą neįmanoma. Jei atvirai, ne tik tokiems vaikams. Mokyklos atsakomybė už ugdymo rezultatus yra beveik nulinė.
Paliko vyras
Vis dėlto, švietimo įstaigų sukeltos problemos atrodė labai menkos palyginti su tuo pragaru, kuris kasdien laukdavo namuose. Nesileidžiant į detales pakaks pasakyti, kad vyras ištvėrė tai metus.
Šeimos nebeliko. Nepaisant to, berniukui esu nepaprastai dėkinga. Pirmiausia, jei ne jis, niekada nebūčiau susipažinusi su tiek gerų žmonių: nuostabiomis Kauno šeimomis, įvaikinusiomis mano globotinio broliuką ir sesutę, „Paramos vaikams centro“ darbuotojomis ir daugeliu daugeliu kitų.
Antra, juk ir toliau būčiau buvusi akla žmona, mananti, jog gyvenu su bendražygiu iki karsto lentos. Be to, tik berniuko dėka dar labiau sustiprėjau, tapau atsakingesnė. Taip, vakarais esu nusikalusi kaip paskutinė kalė, tačiau nieko nėra smagiau, kai berniukas atsisėda šalia ir be žodžių ima glostyti mano ranką.
Ne visiems tai suprasti, bet jo sakomas „Mama“ yra visai kitoks, o ir jo skonis su niekuo nepalyginamas. Tikiuosi, mano biologiniai vaikai tai supras ir atleis. Ką čia slėpti. Šio berniuko dėka mes visi paaugome. Ne tik aš, sūnus, dukros, darželio ar mokyklos moterys. Kiekvienas esantis ir būsiantis šalia jo, tokio kitokio, yra priverstas tapti geresnis. Tapti arba pasitraukti. Kito kelio nėra. Ačiū vis dar einantiems kartu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
