Užaugina maisto trim šeimoms
Taip labai, kad nesibijau su savo pažiūromis pasirodyti bjauri. Nesuvokiu vieno paprasto dalyko – kaip galima kaime gyvenant galuotis badu?
Gyvenu nedideliame miestelyje, daugiabutyje. Sesuo gyvena kaime. Leido savo darže susikasti lysves, kur auginame svogūnus, morkas, burokėlius, pomidorų, agurkų, truputį bulvių, prieskoninių žolių. Iš to mažo žemės lopinėlio, dirbdami diena dienon, mudu su vyru sugebam prisiauginti tiek, kad šį bei tą prisiperkant užtenka iki pavasario. Aišku, tenka suktis, nesėdim rankų sudėję.
Nekalbu apie seserį, kuri nuo ryto iki vakaro lenkia nugarą daržuose. Pavasarį pradeda, tik lapkričio pabaigoje šiek tiek atsikvepia. Jie su vyru sugeba prisiauginti daržovių ne vien sau, o ir vaikams, anūkams.
Kai buvo su vyru stipresni, laikydavo kiaulaites, ančių pulką, vištas. Augino kalakutus ir karvę turėjo. Ko jau ko, o maisto nepritrūkdavo niekada. Dabar, kai jėgų mažiau, taip pat nepritrūksta. Karvės, kiaulių nebelaiko, užtat turi vištų dedeklių, triušių ir porą ožkų. Melžia ožkas, spaudžia sūrius. Ko patys nesuvalgo, atiduoda vaikams. Būna, kad parduoda naminius kiaušinius, daržoves ar sūrį, taip apsimokėdami pašarus.
Mūsų amžinatilsį mama sakydavo – kas turi žemės ir norą dirbti, tam kaime badauti neteks.
Po tėvuko mirties, ji viena, gyvendama kaime, sugebėjo išauginti ir išleisti mus su seserimi į žmones.
Buvo nelengva, prašmatniai nevalgėm, bet badauti tikrai neteko. Užaugome darbščios. Pašalpų nei sesuo, nei aš neprašome. Net neateitų į galvą.
Užtat puikiai žinau, kam reikia pašalpų ir paramos maistu. O gi tiems, kas įprato gauti viską ant lėkštutės, pats nė piršto nepajudinęs.
Nuvažiuokit į kaimą, pamatysit, kiek žemės dirvonuoja. Pamatysit piktžolėm ir usnimis apėjusius daržus. Kiemus, kur vištos nė su žiburiu nerastum, užverstus griozdais. Yra šeimų, kurios ne tik kad nieko neaugina, bet tingi nuosavam kieme apsikuopti.
Žinau šeimas, kur tėvai ar vaikai nežinotų, iš kurios pusės kauptuką paimti.
Kaimyno elgesys piktina
Pas seserį į kiemą dažnai ateina kaimynas. Jaunas vyras dar, neturintis penkiasdešimties. Nei neįgalus, nei kitaip likimo nuskriaustas. Jei norėtų, gyventų ne ką prasčiau nei kiti. Bet nenori. Dirbti tingi.
Daržų nesodina, neravi, tėvukų paliktas sodas baigia supūti. Jokio gyvulio ar paukščio nelaiko. Kieme tik veršio didumo šuva, nors ką ten saugoti... Gyvena žmogus nuo vieno davinio iki kito, nuo vienos pašalpos iki kitos. Prie ežero nueina, pažvejoja. Nuo ryto trinasi apie kaimo parduotuvę su tokiais pat kaip ir jis. Dar nė pusiaudienio nesulaukęs, pareina šlitiniuodamas.
Maistui pinigų būna pritrūksta, bet alui ir cigaretėms – niekada.
Kiek kartų sesuo kvietėsi (prie manęs, pati girdėjau): „Antaniuk, užeik, padėk bulves nukasti, daržus nuimti, obuolius nuskinti.“
Siūlėsi sumokėti, bet anas tik juokės į akis: „O kam? Neapsimoka“.
Tai aišku, kad neapsimoka, kai jau esi įpratęs viską gauti veltui, už gražias akis.
Buvo toks laikas, nežinau dėl ko, nemokėjo jam tų pašalpų. Ėjo per žmones duoneliaudamas. Prašė bulvių, kruopų... Sesuo tada pasiūlė: turim sėklos, padėsim suarti daržą, apsisodink ir turėsi. Galvojat sutiko? Numojo ranka.
Miestelyje mėnesį pašlavinėjo gatves, ar ką ten padirbo ir vėl pasišvilpaudamas gyveno iš pašalpų.
Tik štai pašalpų ir maisto iš oro negausi. Pinigai neauga ant medžių. Kažkas turi nuo ryto iki vakaro lenkti nugarą, kad uždirbtų pinigus mokesčiams iš kurių bus perkama parama ir dalinamos pašalpos.
Miestuose žmonės dirba daug
Jauni, miestuose gyvenantys žmonės dirba nepakeldami galvos. Žinau, nes mano pačios vaikai užaugo darbščiais žmonėmis. Žiūriu, kaip dukros plėšosi per kelis darbus. Kaip žentai dirba savaitgaliais ir vis pagalvoju: kodėl jie turi išlaikyti veltėdžių armiją? Ar jiems kas nors padeda? Ar atneša maistą ir pinigus, tik imk? Tikrai ne.
Kai perskaičiau, kad vienas vyriškis (pagal mane tikrai nemirštąs badu ir darbingas) pareiškė su parama gautų konservų nevalgysiąs, šuniui atiduosiąs, net kumščiai iš nervų susigniaužė.
Nu pagalvok, koks mandras! Be ne tu tiems konservams uždirbai, kad nosį rauktum? Tau veltui duota!
Konservams, kuriuos žadi šuniui sušerti, uždirbo kiti! Tie, kurie netingi.
Jei nebūčiau nuo mažens gyvenusi kaime, pati kėlusis su aušra, kad viską suspėti, gal kalbėčiau kitaip. Tačiau puikiai žinau – jei rankos nors kiek prie žemės linksta, badauti neteks.
Tik kur tai suprasti tiems, kas nenori. Kam lengviau nutaisyti kiaulės akis ir reikalauti, kad aprūpintų. O gavus pykti, esą mažai davė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
