O slaugytojai skundžiasi ne tiek mažais atlyginimais, kiek žmogiškai nepakeliamu darbo krūviu. Ar tai tik sutirštintos spalvos, ar realybė?
Kad ir kaip bekalbėtume, kad sergantieji ar jų namiškiai kelia per didelius reikalavimus, esti įnoringi ir priekabūs, tačiau akivaizdu, kad su tokiais esamais slaugytojų resursais užtikrinti kokybiškų ir saugių paslaugų tiesiog neįmanoma.
Nors Sveikatos ministerija yra nustačiusi normas, kiek kokiame skyriuje pacientų gali tekti vienai slaugytojai, tačiau šios normos yra rekomendacinio pobūdžio ir įstaigos vadovas neprivalo jų laikytis. Gydymo įstaigos stengiasi kažkaip „išgyventi“ ir tai dažniausiai atliekama slaugos personalo sąskaita.
Žvelgiant į žmogiškųjų resursų amžiaus vidurkį taipogi darosi neramu. Daugumoje rajoninių gydymo įstaigų didžiąją dalį slaugos personalo sudaro darbuotojai, kurių amžius nuo 40 iki 60 metų. Sako, jaunimas nenori dirbti rajonuose. Iki šių metų ir aš taip maniau. Tačiau ar tikrai? Turiu kitokią patirtį.
Šiais metais dukra baigė slaugos studijas vienoje iš kolegijų, ruošiančių slaugytojus. Visai nestebino jos pasirinkimas, kad nori dirbti Lietuvoje, nes nuo mažens aktyviai dalyvavo Šaulių veikloje ir savo ateitį visuomet siejo tik su savo valstybe.
Studijų metu aktyviai išnaudojo visas „Erasmus“ teikiamas mainų programas, todėl praktikas atliko Belgijoje, Kretoje, Turkijoje ir, aišku, gimtojoje Lietuvoje, savo rajono regioninėje ligoninėje.
Nors iš svečių šalių parsivežė neįkainojamas patirtis, tačiau nuomonės dėl savo pasirinkimo dirbti Lietuvoje nepakeitė.
Taigi, slaugos bakalauro diplomas rankose, licencija verstis slaugos praktika įgyta, užsienio patirtis yra, begalinis noras dirbti ir gauti savo atlyginimą tai pat yra.
Pokalbis su slaugos administratore ilgai netruko: „Tikrai reikia, įdarbinsime.“ Tik... dvi savaites reikia ateiti į skyrius praktikuotis nuo 7 val. ryto iki 18 val. vakaro ir taip kiekvieną dieną.
Nesuprantu, kokiu teisiniu pagrindu ji būtų dirbusi tas savaites be jokios sutarties. Jau turi diplomą ir licenciją, todėl dirbti kaip praktikantė negali. O kaip be jokios sutarties praktikuotis su pacientais? Tai praktiškai tas pats, kaip iš gatvės atėjusiam pašaliniam asmeniui.
Tiesiog pagalvojau, kad kažko nesuprato ir patariau išsiaiškinti detaliau. Tačiau pasitikslinimas rezultato nekeitė, pasiūlė savanorystės sutartį, jei jau taip norisi teisinio pagrindo.
Ir pikta, ir tuo pačiu keista, kai jaunam žmogui, kuriam taip norisi dirbti pagal įgytą išsilavinimą už tai gauti atlygį, ir pagaliau pradėti gyventi savarankiškai. Todėl ir kyla klausimas: ar tikrai mūsų gydymo įstaigoms reikia jaunų specialistų? Ir taip ir ne...
Taip, nes tikrai trūksta darbo jėgos ir kokybiškų bei pacientui saugių paslaugų užtikrinti sunkiai įmanoma. Slaugytojų kontingentas sparčiai sensta, pervargsta nuo per didelio krūvio, todėl dažnai serga ir tuo metu sunkiai surandama pavaduojantys.
Ne, nes įstaigos taupo būtent slaugos personalo sąskaita: neįdarbinus gydytojo, reikalingo atitinkamą statusą turinčiai ligoninei, bus sustabdoma įstaigos licencija, todėl šie specialistai darbinami su jais per daug dėl atlygio nesiderant.
Slaugytojų krūviai tik rekomendacinio pobūdžio, o rekomendacijų, kaip žinia, gali paisyti, o gali ir ne. Todėl kažkuriai susirgus ar atostogaujant tikrai neskubama ieškoti, kas pavaduos.
Kaip rusiškos ruletės žaidime: gal pasiseks ir apsieisim be pavaduojančios, juk taip sutaupysime? O kur dar tas svarus faktas, kad dauguma dirbančių rajonuose yra pakankamai garbaus amžiaus? Taigi, niekur jos nedings ir dirbs tiek, kiek bus liepta, o apie savo teises bijos ir pagalvoti, nekalbant apie griežtesnius savo reikalavimus, tas „išmoktas bejėgiškumas“ čia, ko gero, labiausiai vertinama darbuotojo savybė.
Norėčiau tikėti, kad šis atvejis yra tik sutapimas to, kad tai nutiko su mano dukra, nes esu pakankamai aktyvi profesinės sąjungos atstovė, tačiau nuolatos bendraujant su slaugos personalu nuomonė kita.
Kiekvienų metų vasario mėnesį ligoninės slaugytojos su dideliu nekantrumu laukia jų gretas papildančių jaunųjų kolegių, kurios kaip tik tuo metu baigia savo studijas kolegijose. Tačiau rezultatas labiau nei apgailėtinas: pasirodo kelioms dienoms ir išeina, arba neateina visai...
Belieka viltingai laukti ateinančių metų ir kantriai dirbti vis didėjančiu krūviu.
Pacientams nepamainomų slaugytojų rankų ir dėmesio tikrai trūksta, o įstaigų vadovams „gerai ir taip“, bent jau iki pirmo paciento skundo...
Lietuvos Medicinos įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Jolanta Keburienė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
