„Labiausiai įstrigo laikas su mažyliu, su kuriuo praleidome išties daug laiko. Kai mus, savanorius, pakvietė budėti prie berniuko, kuriam tuo metu buvo šeši mėnesiai, jis jau buvo praleidęs ligoninėje vienas beveik du mėnesius. Nuo pat pradžių žinojome, kad mažyliui paskirtas ilgas gydymas ir kad budėjimus turėsime užtikrinti bent keliems mėnesiams į priekį.
Iš pradžių berniukas buvo labai ramus, beveik neverkė, buvo gana pasyvus, jo raumenys buvo nusilpę – būdamas šešių mėnesių jis dar nesivartė, nesėdėjo. Pastebėjome, kad net ir jo galvos kaukolė šiek tiek suplokštėjusi – matyt, nuo gulėjimo ant nugaros, ilgą laiką nekeičiant gulėjimo padėties. Paprašėme gydytojų, kad parodytų kokias mankšteles daryti su vaiku, kaip jį masažuoti.
Mažylį dažnai panešiodavome, guldydavome ant pilvuko, kai tik būdavo geras oras ir leisdavo gydytojai, ėjome į lauką. Tiek personalas, tiek mūsų savanorės negalėjo atsistebėti, kokią pažangą vaikas padarė per du mėnesius nuo budėjimo pradžios, o progresas vyko toliau. Vaikas pradėjo ir verkti, ir pykti, teisėtai reikalauti savo poreikių patenkinimo, o kai mažylis pamatydavo mus ateinančias per palatos langą, kaskart juokėsi ir krykštavo.
Berniukas buvo įpratęs raminti save kišdamas į burną rankytę, kurią jau buvo nusičiulpęs iki kraujo, tad buvo su apsaugine pirštinyte. Per tą laiką, kol buvome šalia, mums pavyko jį šiek tiek atpratinti ir rasti būdų, kaip kitaip padėti jam nusiraminti, kad nereikėtų kišti rankytės.
Berniukas užmigdavo laikydamas mano ranką ar įsikibęs į mano pirštus. Bėgant laikui, vaikas net akivaizdžiai svorio priaugo. Buvęs labai smulkutis tikrai kiek papilnėjo, o skruostai – parausvėjo.
Išlydint berniuką, su juo atėjo atsisveikinti daug gydytojų ir slaugytojų, patys gydytojai pabrėžė akivaizdžius teigiamus vaiko pokyčius per šį laikotarpį. Džiaugiuosi, kad galėjome būti šalia šio mažylio ir juo pasirūpinti, kai niekas kitas to padaryti negalėjo“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
