Šį iki skausmo pažįstamą posakį šįsyk perfrazuočiau kitaip: ieškokite užslėpto kabliuko, arba galime paklausti ir tiesiai, ar nepersistengia mūsų valstybė deklaruodama, kad nuo galimo smurtautojo nori apsaugoti tariamai būsimą auką, kai išduoda apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį, o šiame prevenciškai būna suraityta dviprasmiška nuostata.
Ši iš vienos pusės lyg ir bando apsaugoti auką nuo galimo smurto, bet tuo pačiu padeda realiai smurtauti prieš asmenį, kuriam pritaikomas toks orderis. Tad kyla natūralus klausimas, ar išties Lietuvoje turime modelį, kuris su policijos pagalba gali pateisinti smurtą dar tik prieš tariamą smurtautoją? Žinau, kad tokia mano nuomonė iššauks audringas diskusijas, bet diskutuoti būtina, kai tema tokia jautri ir aktuali daugeliui mūsų šalies šeimų.
Įsižiūrėkite į nuotrauką, kurioje, nors ir nuasmeninau didelę dalį informacijos, bet esmę palikau, kad būtų galima iliustruoti mano aprašomą istoriją. Jūs matote policijos „atsakymą“ į skundą dėl sprendimo skirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį.
Į automatinį policijos laišką nebeatsakinėsime – tiesiog lauksime teismo žodžio po posėdžio, kuris, deja, jau nebebus aktualus, nes prasilenks su terminais tarp orderio naikinimo ir tokios teisinės galimybės nebebuvimo.
Ar kam nors šioje valstybėje dar rūpi, kad už to surašyto orderio yra realaus žmogaus gyvenimas? Jo vaikų gerovė? Ne, nes atsakymas dėl to ir yra automatinis. Kitaip tariant, konvejerinė sistema, kai pareigūnai tvirtina, kad orderį skiria „sistema“ (įdomu, ar ne jie valdo tą sistemą ir spaudo mygtukus atsakydami į tam tikrus klausimus?), į skundus kaip matau atsako irgi automatiškai, be jokio pasigilinimo į konkrečią situaciją. Kam gi pareigūnams gaišti laiką – tegul aiškinasi teismai?
Aš esu prieš bet kokios formos smurtą! Bet, kaip ir nuolat kartojau iki pat liepos pirmos dienos, taip ir įvyko – orderiai skiriami „dėl visa ko, blogiau gi nebus“, nes gal, pavyzdžiui, policiją kviečianti žmona sako tiesą ir jos sutuoktinis išties planuoja „netrukus smurtauti“? Nejau galima auka gali tiesiog manipuliuoti ir meluoti?
O kas vyksta po orderio surašymo? Net 15 dienų (!) „būsimas smurtautojas“ (ar smurtautoja) negali lankytis pavojų tariamai patiriančio asmens gyvenamoje vietoje, artintis 100 metrų atstumu, turi nebendrauti ir neieškoti ryšių su galimą pavojų patiriančiu asmeniu bei kartu su juo gyvenančiais vaikais? Beje, skambinti irgi negalima. Visiška izoliacija!
Paanalizuokime realiais situacijas. Beveik visais atvejais, anot oficialios statistikos, būtent moterys kviečia policiją, pakankamai dažni atvejai, kai pateikiamos subjektyvios vienos pusės įvairių įvykių interpretacijos su aiškiu tikslu procese dar iki skyrybų arba bylai jau atsidūrus teisme pašalinti sutuoktinį ar sugyventinį iš namų, užkirsti kelią jo bendravimui su vaikais, „susirinkti“ tam tikrus įrodymus, pasisavinti bendras (ar asmenines) santaupas, atlikti kitus gerai apgalvotus veiksmus, padėsiančius teisinėje kovoje ateityje – „nutapyti paveikslą“ apie blogą sutuoktinį teisėjui, kuris nagrinės skyrybų bylą, vaiko teisių atstovams ar kitoms suinteresuotoms institucijoms.
Iš ilgametės patirties žinau – toks „modelis“ puikiai veikia! O juk būtų įdomu pamatyti ir kitą teisinės sistemos pusę – atlikti elementarų eksperimentą: vyrui surinkti pagalbos telefono numerį ir iškviesti pareigūnus, pavyzdžiui, tada, kai prieš jį psichologiškai smurtauti ruošiasi žmona. Kaip manote, ar policija žmonai surašytų orderį? Ar bendrauti su vaikais ir artintis prie jų tokiai moteriai irgi uždraustų 15 dienų?
Tikrai manote, kad teisė vienodai taikoma abiejų lyčių aukoms ir skriaudikams? Galimoms aukoms ir galimiems skriaudikams. Mano nuomone, Lietuvoje gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje, kuri akivaizdžiai diskriminuoja vyrus.
Beje, ar kada susimąstėte, o kaip, apskritai, įrodyti, kad neplanavai smurtauti? Ne, tikrai neužteks pateikti neigiamo girtumo testo ar laboratorinių tyrimų rezultatų, jog jūsų organizme narkotikų nerasta. Jau išbandyta – tai, deja, neveikia! Kažkas gali paliudyti, kad niekada neketinote smurtauti? Nelabai... Kas gi imsis atsakomybės lįsti jūsų galvon ir stoti mūru už jūsų sąžinę, orumą bei gerą valią? Tad, kaip tada apsiginti? O gi – niekaip!
Linkiu, kad jūs nepatektumėte į tokias situacijas, nes neabejoju, kad gavus tokį automatinį policijos atsakymą, tikrai sudvejosite, kad gyvename teisinėje valstybėje (raginu tą valdiškame policijos atsakyme tūnantį šaltuką pajusti darsyk perskaičius mano pridėtą nuotrauką).
O visiems vyrams, kaip jau įrodė pastarųjų mėnesių aktualijos, ne pro šalį būtų susikrauti kuprinę su būtiniausiais daiktais ir laikyti ją „orderio atvejui“, nes šis pasibelsti į duris gali net tada, kai santykiai artimoje aplinkoje atrodo geri, bet antra pusė veikia pagal kruopščiai sukurptą planą ir jame numatytą vieną iš punktų – „skubiai pašalinti jus iš namų“.
Nepamirškite ir kito svarbaus bei itin jautraus tokio plano momento: savo vaikų nematysite ir negirdėsite irgi 15 dienų, nors, iš teisinės pusės, juk dar net nėra teismo nustatyta su kuo vaikai gyvens, bet policija automatiškai preziumuoja – su mama.
Ir dar viena svarbi, bet būtina įsiminti detalė: jei policija bus iškviesta tarkime Palangoje, atostogų metu, o jūs gyvenate sostinėje, turėkite omenyje tai, kad skundžiant orderį teismui teks važiuoti atgal į pajūrį.
Vieną aspektą, dėl kurio tikrai itin „pasistengta“, akivaizdžiai matau: prie orderio prisegami 6 lapai informacijos, kur galima kreiptis dėl elgesio pakeitimo, kas atsakingas už kokią smurtinio elgesio keitimo programą, kas teikia kitą reikiamą pagalbą ir t.t. Bet vis tiek neapleidžia klausimas – kas gi nusprendė, kad asmuo jau yra smurtautojas, jei orderis pagal įstatymo raidę skiriamas „potencialiam smurtautojui“?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
