Rosita – emocinės paramos programos „Drauge“ dalyvė, kuri jau daugiau nei pusmetį bendrauja su programos savanore. Būtent tai padėjo pamatus tam, kad šiandien ji jaustųsi rami ir galėtų dalytis savo patirtimi su kitais.
Santykiai vis labiau šlijo
Rosita atvira – jos sūnus jau nuo vaikystės turėjo problemų su pykčio valdymu. Jie lankėsi pas įvairius specialistus, tačiau jei situacija ir pagerėdavo, tai trukdavo gana trumpą laiką. Galiausiai Emiliui prasidėjo paauglystė, o su ja viskas, rodos, tik blogėjo.
„Mano sūnus susidėjo su bloga kompanija, prasidėjo psichotropinių medžiagų vartojimas, o su tuo – ir vaiko teisės, policija... Mūsų santykiai darėsi vis labiau komplikuoti, o visi būdai, kuriuos bandėme, neveikė. Taip viskas tęsėsi 4-erius metus“, – pasakoja Rosita.
Išgyvendama sudėtingus santykius su sūnumi, ji stengėsi tramdyti savo emocijas bei jausmus ir viską laikė savyje: „Norėjau būti ta teisinga mama, viską kontroliuoti, susivaldyti. Bet tai nepadėjo, santykiai kasdien vis blogėjo, o aš jaučiausi vis labiau palūžusi.“
Lūžis – po vieno įvykio
Rosita dalijasi, kad nuolatiniai konfliktai su sūnumi ją labai vargino. Vieną vakarą, kai jie vėl susipyko, moteris laiko kertiniu, mat po jo ji ir nusprendė ieškoti pagalbos.
„Tą akimirką jam išsiveržė tokia agresija, kad jis pirmą kartą prieš mane pakėlė ranką, buvau šokiruota. Mūsų konfliktas vis stiprėjo, galiausiai jis iškvietė policiją pasakydamas, kad tai aš jį sumušiau, ir mane išsivežė.“
Tada prasidėjo teismo procesai, kurie, nors ir baigėsi visišku Rositos kaltės nebuvimo pripažinimu, buvo itin sunki patirtis: „Tai buvo taip psichologiškai sunku ir nepakeliama... Tą akimirką supratau, kad esu visiškame dugne ir nebežinau, ką daryti. Turiu dar mažą dukrą, prašiau Dievo, kad kažkaip man padėtų.“
Pradėjo ieškoti pagalbos
Kaip tik tuo metu internete Rosita pamatė informaciją apie emocinės paramos teikimo programą „Drauge“. Iš pradžių ji kiek skeptiškai žiūrėjo į galimybę sulaukti paramos ir palaikymo iš nepažįstamų žmonių, tačiau ryžosi pabandyti.
„Mane nuo kreipimosi atgrasė tai, kad kiek anksčiau buvau susidūrusi su įvairiomis instancijomis, tiek man buvo sakoma, kad esu bloga mama, kažką praleidau ir panašiai. Taip, žinau, kad aš irgi padariau klaidų, bet esu žmogus, o ne robotas... Svarsčiau, ar tai nebus dar viena bendruomenė, kurioje man sakys tą patį. Bet aš surizikavau“, – sako moteris.
Ji neslepia, kad artimoje aplinkoje trūko nuoširdaus bandymo suprasti, kaip ji jaučiasi ir ką išgyvena. Nors pasikalbėti lyg ir buvo su kuo, nė su vienu žmogumi ji nesijautė iki galo saugi ir pastiprinta:
„Man norėjosi, kad kiti nemėgintų sumenkinti šitos situacijos ar patarinėti. Tokių žmonių aš neturėjau, todėl ir pradėjau ieškoti kitokios pagalbos.“
Padėjo gilūs pokalbiai
Taip Rosita susipažino su programos „Drauge“ savanore Aiste. Per pirmuosius susitikimus šiaulietė atsargiai viską stebėjo, tačiau netrukus abi moterys rado bendrą kalbą ir pradėjo savo draugystę.
„Aistės gyvenimas yra visiškai kitoks nei mano ir man atėjo mintis, kad galbūt dabar aš galėsiu viską pamatyti kitomis akimis. Man tai labai patiko, nes aš norėjau pažinti kitokį pasaulį, kuriame nėra nuolatinių konfliktų, pykčių.
Mes pradėjome gilesnius pokalbius, paliesdavome labai skaudžius dalykus. Aš mokiausi iš jos bendravimo su vaikais, klausiausi jos patirties, o ji – manosios. Tie skirtumai mus labai subrandino ir praturtino“, – šiltai kalba Rosita.
Ji sako, kad geriausia veikla buvo tiesiog susitikti, pasiimti kavos ar arbatos ir kalbėtis. To Rositos gyvenime labai trūko, todėl nenuostabu, kad netrukus ji pradėjo matyti didelius pokyčius kasdienybėje.
Viskas pasikeitė kardinaliai
Rosita dalijasi, kad pirmiausia pasikeitė jos pačios savijauta:
„Šiandien aš jaučiu didelę vidinę ramybę. Galiu išsikalbėti, pasakyti, kad man skauda, kad blogai jaučiuosi, nebelaikau visko savyje.“
Taip pat pagerėjo ir Rositos santykiai su sūnumi. Dar viską sprendžiant teismo salėje jos sūnus Emilis atsistojo ir atsiprašė mamos už jai sukeltą skausmą, tą patį padarė ir pati Rosita.
„Mes apsikabinome ir aš pirmą kartą pamačiau, kad mano vaikas labai išgyveno dėl to, kas įvyko. Dabar viskas pasikeitė kardinaliai – mes daug daugiau kalbamės, nebejaučiam vienas kitam jokių nuoskaudų.
Taip, tai kas įvyko, yra labai skaudu mums abiem, bet mes išmokome šitas pamokas, dabar galime vienas kito atsiprašyti ir mokame atleisti. Šiai dienai mano santykiai su sūnumi apsivertė 180 laipsnių“, – džiaugiasi Rosita.
Kviečia sunkumus įveikti drauge
Šiandien moteris ne tik pati džiaugiasi dalyvavimu programoje „Drauge“, bet ir kviečia pagalbos ieškoti kitus: „Labai didelė dovana yra turėti žmogų, kuris šiuo metu yra stipresnis už tave, ir kuris gali tau padėti. Nė vienas iš mūsų nėra stiprus, kad įveiktų gyvenimą pats vienas. Ir nė vienas iš mūsų nėra silpnas, kad pasiduotų tame gyvenime. Visada bus tie, kuriems mes galime padėti, ir tie, kurių galime paprašyti pagalbos.“
Rositos istorija – viena iš daugelio, rodančių, kad nuoširdi draugystė ir palaikymas gali padėti išbūti sunkiu gyvenimo etapu ir pasijusti geriau. Psichologė, programos „Drauge“ vadovė Jonė Piekuraitė-Dudėnė antrina Rositai ir kviečia nelikti vieniems su savo išgyvenimais:
„Neturime likti vieni, kai esame palūžę, pasimetę, nusiminę. Juk būtent tada mums labiausiai reikia pasipasakoti, sulaukti palaikymo, priėmimo ir padrąsinimo. Kuo daugiau turime stiprių ryšių, draugysčių, tuo didesnis mūsų atsparumas gyvenimo iššūkiams ir stipresnis pasitikėjimas savimi.“
Programa „Drauge“ – tai emocinė parama, kurią teikia savanoriai vienišumą patiriantiems ar su gyvenimo iššūkiais susiduriantiems asmenims.
* Saugant programos dalyvės konfidencialumą jos ir sūnaus vardai pakeisti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
