Ta „šventė“ yra vasario 23-oji, tarybinės armijos diena. Liaudyje kartais neformaliai pavadinama „vyrų diena“, ar netgi dar įdomiau – „TIKRŲ vyrų diena“.
Netgi dabar, po 34 metų nepriklausomybės, kai atrodo kad visą tą sovietinį purvą turėjo švariai išplauti laisvė, visas totalitarizmo traumas išgydyti demokratijos vaistai – deja, vis dar yra mininčių tą nesąmonę.
Kai sakau „blogai, kad yra vis dar mininčių“ turiu omenyje ne tai, kad vis dar gyva sovietinėje armijoje tarnavusi karta – saugok Dieve, tegul žmonės gyvena ilgai ir laimingai. Blogai yra tai, kad sovietizmo nuodai vis dar išlikę kai kurių iš jų galvose.
Pasitaiko net jaunesnių, TSRS nemačiusių, kurie šią dieną jaučia pareigą socialiniuose tinkluose pasidalinti kažkokiu sveikinimu (dažniausiai, aišku, rusų kalba). Tai iš viso yra protu nesuvokiami atvejai – nors gal kaip tik, lengviau yra romantizuoti tai, kas nepatirta ant savo kailio?
O ant kailio patirti buvo ką. Manau, niekam ne paslaptis, kad ir tada, ir dabar – dedovščina Rusijos kariuomenėje buvo, yra ir galimai bus viena iš neatskiriamų sudedamųjų dalių, „kultūros“ dalis, viena iš vadinamųjų dvasinių „skrepų“.
Daug ką apie tai pasako lietuvio Sakalausko istorija, kuris 1987 metais, tą pačią vasario 23 dieną nušovė 18 savo kankintojų, kurie jį „auklėjo kaip tikrą vyra“ pagal visas geriausias rusiškos „armuchos“ tradicijas. Į tradicinį „tikro vyro“ auklėjimą įėjo: mušimas, patyčios, psichologinis smurtas, cigarečių gesinimas į auką, netgi prievartavimai, bei daugybė kitų per daug metų atidirbtų metodų.
O kiek buvo tokių, kurie nieko nešaudė, bet tyliai atkentėjo, o paskui „atsigrojo“ ant šviežiai atėjusių naujų kareivukų? Kiek nusižudė? Kiek iš kariuomenės parsivežė namo baisias psichologines traumas, po tos „tikrų vyrų mokyklos“? Ir dėl tų traumų, „kaip tikriems vyrams dera“, po to smurtavo šeimose, užsiiminėjo mobingu darbuose, „užpylinėjo“ nuoskaudas alkoholiu, atitinkamai auklėjo ir savo vaikus – gal ne tiek žodžiais, kiek pavyzdžiais (o pavyzdžiai visada efektyviau už žodžius).
Ką čia švęsti, ką prisiminti, kam jausti nostalgiją? Visai šitai dehumanizacinei smurto ir patyčių „kultūrai“ – pradžioje „duchina“ tave, o tu paskui „duchini“ kitus?
Nostalgija smūgiams į galvą, pilvą, tarpukojį? Cigarečių gesinimams į nugarą? Draudimams miegoti naktimis? Maisto atiminėjimui, marinimui badu? „Parašos“ šveitimui su dantų šepetuku? Netgi unikaliems šansams prieš savo norą pasimėgauti LGBT seksu, esant heteroseksualiam?
O taip, yra ką prisiminti su šiltu jausmu širdyje. Negaliu suprasti – gal tikrai žmonės, pakliuvę į ekstremalias sąlygas, gauna tokių baisių vidinių traumų, kad tos baisios sąlygos jiems pradeda atrodyti visai „cool“, ne taip ir blogai, netgi „kažko išmokiusios, išugdžiusios“?
Arba gal kitas variantas – tiesiog psichologinė gynybos reakcija. Žmogus puikiai supranta, kad iki ausų buvo mėšle, bet atvirai tai pripažinti sunku, nemalonu, kažkaip netgi „ne lygis“... Tai verčiau visiems sakys, kad tame mėšle buvo labai šilta.
Visi šitie sovietinės „armuchos“ romantizavimai man labai asocijuojasi su kitais, Rusijai be galo būdingais dalykais – blatna „zonos“ romantika, šansonais ir atsėdėjimo kalėjime pripažinimo ne kaip stigmos, bet kaip kažkokio „kokybės ženklo“. Taip pat – visokių gatvės muštynių ir „chebros atstovėjimų“ kultūra, kuri ypač gerai atsispindi naujausiame rusijos kinematografijos pseudošedevre „Slovo pacana“.
Kažkoks toksiškas mačizmas, „tikrų vyrų“ iškreiptas įsivaizdavimas, „chebros“ ir „savo pacanų“ sakralizavimas iki nesveiko lygio – už kuriuos visada ir bet kokiomis sąlygomis reikia „atstovėti“. Net jeigu tie „draugai“ gyvena akivaizdžiai nuodėmingą ir pavojingą gyvenimo būdą, kaip visokių „Brigadų“ ar to paties „Slovo pacana“ herojai.
Daugumoje pasaulio šalių normalūs žmonės pasakytų „aš nepažįstu tų draugų“, ir dar kreiptųsi į atitinkamas institucijas. Bet Rusijoje kažkodėl masėse paplitusi nuomonė visai kitokia – „atstovėti chebrą“. O jau informuoti teisėsaugą, kitaip tariant – „stukalinti, ožinti, kaziolinti“ iš viso yra baisiausias dalykas, koks tik gali būti! Absoliučiai iškreipta moralė, juoda sukeista su balta. Kaip bebūtų gaila – tokį mąstymą sovietmečiu daug kas perėmė ir Lietuvoje.
Juk kai sovietinėje kariuomenėje būdavo vykdomas smurtas, fiziniai ir psichiniai žalojimai, išprievartavimai – apie tai „stukalinti“ irgi buvo jokiu būdu negalima. Reikėjo priimti tas neformalaus žaidimo taisykles.
Išryškėja dar vienas Rusijos „skrepas“ – neformalių santykių iškėlimas aukščiau už formalius. Svarbiausia savi pacanai, nutylėk, pakentėk, niekam nesakyk, elkis kaip „chebra“. Ar tik ne iš čia eina Rusijoje nesveikai išsikerojusios korupcijos ir nusikalstamo agresyvaus režimo šaknys? Kai visi „nestukalina“, nutyli, „stovi už savus“ kokie jie bebūtų, net aukojasi vardan visokių utopijų ir rašistinių idėjų...
Galiu tik pasidžiaugti, kad gimiau pačioje TSRS režimo gyvavimo pabaigoje, ir visų šitų „skrepų“ patirti neteko. Gal ir neypatingai klestinti buvo devyniasdešimtųjų ir ankstyvų dutūkstantųjų Lietuva, bet augome oriai, puikiai žinodami savo teises, kad esame žmonės, piliečiai, ir niekas neturi teisės su mumis elgtis nusikalstamai, o jei elgiasi – tam yra institucijos. Kaip visame normaliame laisvame pasaulyje ir turi būti.
Savaime aišku – ir TSRS, ir Rusijos karo pabaisai visada reikėjo daug „mėsos“ sulaužyta psichika, kad be klausimų „atstovėtų savo pacanus“ Afganistane, Čečėnijoje, Sakatvele, Ukrainoje ir kitur. Tam ir reikalingos tos dedovščinos, ir visokia pseudokultūrinė „Slovo pacana“ ir „Brigados“ stiliaus produkcija.
Bet mums, laisviems ES ir Vakarų žmonėms, tai yra tolima, svetima. Na, bent jau turi būti svetima. Ir tikrai nėra dėl ko minėti visokių armijos dienų, nes tai absoliučiai ne mūsų stilius.
Ir netgi tiems, kurie buvo ten, toje sovietinėje karinėje dehumanizacijos mašinoje (ir vis dar nori minėti „vyrų dieną“), norisi pasakyti – pripažinkit bent sau, kad jūsų buvimas ten buvo labai didelė istorijos klaida.
Ir kažkaip net keista, kad daugiau nei 30 metų gyvenimo visai kitokiose demokratinėse realijose, taip ir nepadėjo suprasti tų patirčių beprasmiškumo... Kad tikrai jokios „romantikos“ zombinime nėra ir negali būti.
P. S. „Brigados“ taip niekad ir nepažiūrėjau iki galo – jau po kelių serijų pasidarydavo gėda, kad aš tai žiūriu. „Slovo pacana“ užteko treilerio ir kelių ištraukų Youtubėje – pradėjo pykinti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
