Po 2004 metais įvykdytos pensijų reformos, Lietuvos pensijų sistema susideda iš 3 pakopų. Artimiausiu metu išsamiai apžvelgsiu kiekvieną iš šių pakopų, o tai turėtų paskatinti visus dar kartą padėti „trumpalaikis malonumas šiandien“ ir „šviesesnis rytojus“ ant apsisprendimo svarstyklių ne tik tikintis, bet ir darant viską, kas yra kiekvieno iš mūsų valioje, jog ilgalaikio gerbūvio vertė aukojant trumpalaikius malonumus atsispindėtų mūsų elgesyje su pinigais.
Valstybinio socialinio pensijų draudimo („Sodros“ pensija); Kaupimas senatvės pensijai iš socialinio draudimo įmokų pensijų fonduose (dalį „Sodrai“ skiriamų įmokų pervedant į privačius pensijų fondus); Papildomas kaupimas pensijai gyvybės draudimo įmonėse ar pensijų fonduose (savarankiškai kaupiant sudarius periodinių mokėjimų sutartis).
Pirmiausia, apie „Sodrą“. Pensijų reforma buvo vykdoma neatsitiktinai. Pokario laikotarpiu sukurta pensijų sistema iki maždaug Sovietų Sąjungos kracho veikė be didesnių priekaištų, kadangi buvo daug dirbančių, vadinasi, mokančių mokesčius, o tų, kurie gaudavo valstybės išmokas pensijų, pašalpų, kompensacijų ar kitokių lengvatų pavidalu - sąlyginai mažai, taigi to, ką dirbantieji sunešdavo pilnai užtekdavo prašantiesiems padalinti.
Prie to prisidėjo ir ganėtinai trumpa gyvenimo trukmė. Be to, anksčiau žmonės, norėdami užsitikrinti gerbūvį senatvėje, turėdavo po 4, 6, 8, o kartais ir po 12 vaikų. Viskas apskaičiuota, nes, kadangi mirtingumo rodikliai anksčiau būdavo gerokai aukštesni, žmonės jie puikiai žinojo, jog keli iš tų vaikų mirs, dar kiti gali nebūti pajėgūs išlaikyti tėvų senatvėje, bet tikrai atsiras vienas kitas, kurio tvirti pečiai apsaugos nuo senatvinio gyvenimo šarmos.
Laikui bėgant, keitėsi ir situacija. Laimėjimai medicinos srityje, kokybiškesnis maistas, sumažėjęs konfliktų sprendimas militaristinėmis priemonėmis - vieni iš svarbiausių faktorių, kodėl pailgėjo gyvenimo trukmė. Dar daugiau, sumažėjęs ankstyvas mirtingumas proporcingai sumažino vaikų skaičių šeimose. Prie to taip pat prisidėjo ir padidėjęs gyvenimo tempas, karjeros kultas, kurio tendencijos šiandien jau yra arti aukščiausio taško, nes labai dažnai intelektualios ir išsilavinusios šeimos apsiriboja vienu ar dviem vaikais, o demografinę padėtį labiausiai gerina asocialūs asmenys, kuriems vaikai - pašalpų verslo dalis.
Pastaruoju metu vis aktualesnė ir kita problema - emigracija. Darbingo amžiaus žmonės mieliau renkasi nugarą lenkti svetur, nei kurti savo ateitį, mokėti mokesčius ir užtikrinti gerbūvį savo tėvams gimtinėje. Natūralu, kad dabar mokėti mokesčius ir remti senjorus už pažadą sulaukus garbingo amžiaus hipotetiškai būti tų laikų dirbančiųjų išlaikytiniu sutinka vis mažesnė dalis žmonių, tad mokančiųjų ir toliau mažėja, o gaunančiųjų išmokas - daugėja.
Dabar pažiūrėkime, ko mes galime tikėtis iš mūsų visų vargo motinėlės „Sodros“. Bazinė pensija šiandien - 360 litų. Jei atrodo, kad tai tik miražas, į realybę grįžti padės Lietuvos statistikos departamento atskleistas faktas, jog penktadalis dirbančių lietuvių (215, 6 tūkst.) gauna minimalią arba mažesnę algą.
Vidutinė senatvės pensija 2012 metų lapkričio mėnesį sudarė 816,19 Lt., arba 8,31 Lt. mažiau nei nuo 2013 m. sausio įsigaliojusi minimali alga. Remiantis tuo, jog vidutinis atlyginimas 2012 metų III ketvirtį siekė 1.679,33 Lt., natūraliai kyla klausimas, kaip reikės gyventi, kai pajamos nukris daugiau nei perpus?
Taip, yra žmonių, kurie gauna didesnes pensijas: karininkai, signatarai, ilgamečiai įmonių vadovai, tačiau dirbdamas banke pastebėjau tokį paradoksą - žmonės, kurie anksčiau dirbo įmonių vadovais ir uždirbdavo bent po 10 tūkst. litų per mėnesį, dabar tenkinasi vos 1500 litų siekiančia pensija.
Situacijos rimtumą supratusios valstybės galvos priėmė pensijų įstatymo pataisas, pagal kurias dalį „Sodros“ naštos prisiima privatūs pensijų fondai, kaupimo bei gyvybės draudimo bendrovės.
Kitą kartą apžvelgsiu kaupimo senatvei pensijų fonduose pliusus ir minusus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
