Per 77-ąsias sulauktas šv. Velykas literatūros klasikas patyrė insultą, o po savaitės Lietuvą apskriejo liūdna žinia. Netekome poeto, vertėjo, eseisto, laisvės šauklio...
Apie kūrybą
- 2010 metais Metų knygos titulą laimėjo jūsų biografiniai užrašai „Mes gyvenome“. Kaip kilo mintis parašyti tokią knygą?
- Galvojau apie savo eilėraščius. Kodėl aš be pastangų ir nesąmoningai savo kūryboje naudojau labai daug vaizdinių iš vaikystės? Taip begalvojant ir pradėjau rašyti, kas ten buvo, ką aš mačiau.
Nuo ko dažniausiai rašytojas pradeda rašydamas prisiminimus? Nuo to, kad nebuvo gyvenimo, gyvenimas buvo baisus, žmones traiškė, persekiojo, buvo kraujo, vyko karas. Palaukite, bet ar toks gyvenimas visiškai nieko nevertas? Išgyvenai, vaikus auginai, valgyti darei. Tai ką, neverta buvo gyventi tuo metu?
Užaugau Sibire. Kartą kalbėjau su taip pat Sibire užaugusiu žmogumi. Jis man sako: „Nors ten buvo labai sunku, mes badavom, bet aš Sibirą prisimenu, nes ten buvo mano gyvenimas, aš tą kraštą sapnuoju, Sibiras man kaip tėviškė“. O kiti man sako: „Tu ir vėl rašai apie kaimą“. Aš rašau ne apie kaimą, aš rašau apie gyvenimą, kuo jis yra vertas. Ir kalėjime gyvenimas yra vertas. Juk tu gyveni, kažką darai, išlieki gyvas arba kitiems padedi išgyventi. Sunkiais laikais labiausiai pajunti, kas yra gyvenimas. Kaip jį saugoti, kaip jo neprarasti.
O dabar gyventi lengva. Jau ir aš tą pastebėjau – nueini į parduotuvę, vaikštai ir keikiesi – nėra to, nėra ano... Paskui galvoju: „Ką tu darai, kvailas esi. Juk šitiek visko pilna.” O anksčiau įeini į kokią tamsią parduotuvę, o ten papuvę kopūstai dvokia... Dairaisi į lentynas: čia tuščia, čia nieko nėra.... Tas žmogaus sugebėjimas gyventi... Nors mažai ką turėjom, nebuvom nusiminę.
Linksmindavomės, šokome. O dabar jei ko nors nėra – baigta, nėra gyvenimo.
Tik man keista, kodėl jauni žmonės, kurie nematė tokio gyvenimo, skaito mano knygą „Mes gyvenome“. Čia panašiai kaip mes skaitydavome apie indėnų gyvenimą.
- Kiek reikia laiko, norint parašyti savo „gyvenimo knygą“?
- Kartais imi ir iš karto parašai, o kartais metų metais. „Mes gyvenome“ aš gana greitai parašiau, per kokius metus. Kartais gerai einasi, o būna, kad užsikerti ir neina nieko parašyti. Tai nenumatomi dalykai, negali planuoti.
- O dabar ką nors rašote?
- Nesakysiu (juokiasi. - aut. past.). Žinoma, rašau. Aš daugiau nieko nemoku.
- Neseniai pasirodė Jūsų knyga „Marcelijaus margučiai“, kaip sugalvojote išleisti albumą?
- Prisimindamas Velykas, jau būdamas čia, mieste (Vilniuje – aut. past.), aš margindavau kiaušinius, o paskui pradėjau skutinėti. Aš net negalvojau išleisti knygos, bet kiaušinius pamatė leidėjas ir paskatino išleisti albumėlį. Ir išleidau. Tie margučiai skutinėti kitokia technika. Kitaip nemoku. Labai patinka skutinėti. Mėgstu rankose turėti kokį darbelį... Meistravoti, kaip tėvas sakydavo.
- Vytautas Kernagis dainavo jūsų eiles – „Tu numegzk man, mama, kelią“, „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Ar buvote su juo pažįstami asmeniškai?
- Mes bendravome, pusę Lietuvos apvažiavome. Mus visur kviesdavo, susirinkdavo pilnos salės žiūrovų. Mes ir patys norėdavome patekti į sceną. Jis mane susirado, jau buvo sukūręs kelias dainas, jas padainavo, man labai patiko ir paskui mes kartu dirbome. Jam dainų specialiai nerašiau, jis pats yra parašęs labai gražių tekstų. Vytautas turėjo labai gerą skonį ir klausą. Jo dainos tapusios klasika. Tokių tekstų, kaip jo, daug nėra.
- Gimėte Raseinių rajone. Tad kodėl neparašėte „Kai sirpsta vyšnios Žemaitijoj“, o pasirinkote Suvalkiją?
- Mano uošvija yra Suvalkijoje, ten važinėdavau vasarą, o sodai ten būdavo raudoni. Tiek vyšnių ten būdavo... Aš apie jas ir parašiau, o dėl ko - nė pats dar dabar nežinau. Krašte, kur aš augau, – netikusi žemė. Tėvas taip norėjo sode užsiveisti vyšnių. Pasinešdavo, sodindavo. Atrodydavo, jau prigijo, bet po kelerių metų jos pajuoduodavo, nudžiūdavo šakos. Nė viena vyšnia mūsų sode niekaip neprigijo.
Apie Raseinių kraštą
- Ar domitės, kas vyksta Raseiniuose?
- Specialiai nerenku informacijos, kas Raseiniuose vyksta, bet ką nors randu spaudoje. Jei Raseiniai paminėti, būtinai perskaitau. Kadangi ir pavardės man žinomos, vietovė kokia nors paminėta. Ypač jei paminėti Kalnujai, tai būtinai paskaitau. Domėjausi Maironio minėjimu Raseiniuose, paminklo pastatymu.
- Paskutinį kartą Raseiniuose lankėtės per Maironio parko atidarymą...
- Taip. Susitikau su kalnujiškiais, seniūne. Aplankiau tėvų kapus. Visada, kai atvykstu į tą kraštą, stengiuosi nuvažiuoti į Kalnujus. Bet aš daugiau neturiu ten kur eiti. Tik kapai. Gerai, kad pavyko sutvarkyti bažnyčios griuvėsius, kad jie negriūtų. Įspūdingi dalykai. Ten mes esame sutarę rengti renginius. O ten jau buvo du renginiai. Birželio mėnesį buvo toks mano ir brolio renginys...
- Iš Kalnujų yra kilęs ne vienas kultūros žmogaus...
- Kalnujuose buvo įdomūs žmonės. Yra nemažai man įsiminusių žmonių. Tokių labai keistų žmonių yra buvę. Man nemažai teko pavažinėti po Lietuvos miestelius. Kiekviena gyvenvietė turi savo veidą, žmones gali atpažinti. Kur nors susitinki žmogų: „Ar tu iš Balbieriškio?“. „Taip, iš Balbieriškio“, - atsako. Atpažįsti žmogų iš šnekos, elgesio.
Kaimas nuo kaimo labai skirdavosi. Kitas kaimas – kitokie žmonės. Vieni malonūs, kiti kažkodėl pikti. Kalnujus būtų sunku apibendrinti. Kadangi Kalnujai labai kentėdavo, ne kartą buvo sunaikinti. XVI-XVII amžiuje buvo nušlavęs maras, paskui švedų laikais irgi daug žmonių žuvo. Kadangi Kalnujuose stovėjo švedų kariuomenė, man atrodo, nemažai paleido savo rasės žmonių (juokiasi. – aut. past). Aukšti, šviesiaplaukiai, mėlynakiai.
Apie studijų laikus
- Studijavote universitete su tos pačios kartos rašytojais, ar nebuvo konkurencijos?
- Jaunystėje konkurencijos nebūna, kada visi eina kartu, vienas kitą remia. Prasidėjo konkurencija tik tada, kai pradėjome leisti knygas, gauti premijas. Universitete turėdavome bendrą nusistatymą prieš ką nors, o paskui pradėjome skaidytis. Taip ir turi būti. Kaip ir šeimose – auga visi kartu, o paskui išvažinėja į skirtingus kraštus.
Būdavo, einam iš kavinės ir dainuojam „Žveng žirgelis lankoj“. Kas dabar dainuos? Kokie 5-6 literatai vaikščiodavom ir traukiam tokias kaimiškas dainas... Juozas Aputis, Sigitas Geda – mano kartos rašytojai. Paulius Širvys prisidėdavo prie mūsų. Gedimino prospektas buvo mūsų centras. Ten buvo redakcijos, visokios užeigos. Neturi ką veikti, nori kuo nors užsiimti, tai nereikia skambinti, o telefonų mes ir neturėjom, tai užtekdavo užeiti į tuometinį Lenino prospektą ir tuoj ką nors sutiksi.
- Kokie Jums išliko prisiminimai apie Vilniaus universitetą?
- Labai geri prisiminimai. Tai buvo du universitetai – tas, kuriame aš studijavau, ir kitas, kuriame 20 metų dėsčiau. Universitetas buvo išlaikęs garbę, kadangi tai – seniausias Lietuvos universitetas. Buvo toks kitas universitetinis gyvenimas, paveldėtas iš tarpukario. Dabar, manau, jis toks buitiškas pasidarė. Ruošia specialistus, tačiau to pakilumo, kad mokaisi Vilniaus universitete, turbūt nėra. Mes dar radom universiteto dvasią, senų rūmų kvapą. Anksčiau buvo sunku ten įstoti, dabar ne studentą priima, o pinigus. Dabar aukštasis mokslas yra verslas, reikia uždirbti iš studentų. Labiausiai branginami studentai, kurie blogai mokosi ir moka pinigus. Nežinau, kuo tai baigsis, bet visa tai reikia keisti, nes tai gėdingas dalykas. Kiti todėl ir važiuoja studijuoti į kitas šalis, nes nereikia mokėti už mokslą.
Apie šių laikų poetus ir mokyklą
- Ką manote apie Jūsų kūrinių nagrinėjimą mokyklose?
- Mokytojai savaip mano kūrybą paaiškina, o reikėtų gal ir kitaip. Čia tokie bruožai, čia tokia rūšis... Ir vaikai nebenori skaityti. Buvo, kad susitikime su moksleiviais manęs klausia: „Gerbiamas poete, ką jūs turėjote mintyse rašydamas šį tekstą?“ (juokiasi. – aut. past.). Aš nieko neturėjau mintyse, tiesiog rašiau eilėraštį.
- Ar turite savo favoritą tarp jaunųjų poetų?
- Sunku pasakyti, jų tiek daug. Reikėtų labai daug perskaityti. Bet man daug jų patinka, negalėčiau vieno atrinkti, kuris labiausiai. Man patinka koks nors jauno poeto eilėraštis, įdomu susipažinti, pakalbėti. Bet aš jų neatrinkinėju ir negaliu pasakyti, kuris iš jų galėtų tapti klasiku. Jie patys to nežino. Vėliau jie „išsipjaus“ ir iš tų kelių šimtų liks tik keli. Kaip ir mūsų – buvo šimtai. Rašėm, ginčijomės, spausdinom, ir liko tik keli.
Apie Paryžių, Vilnių ir Kauną ir miesto žmogų
- Daug keliavote po Lietuvą, o kokius pasaulio kraštus esate aplankęs? Kur norėtumėte sugrįžti?
- Daug keliavau, bet dabar nelabai traukia. Norėčiau grįžti į Paryžių. Tame mieste jaučiausi taip, lyg jame būčiau buvęs prieš 100 metų. Vilnius buvo sunaikintas, neliko jo dvasios, o Paryžiuje yra išlikę XIX, XX a. pradžios statiniai. Ten viskas išsaugota, išlikusi miesto atmintis, o Vilnius prarado savo atmintį.
Kaune gyvenau ketverius metus. Kaunas turi savo veidą. Vilnius yra toks sumestinis miestas, į jį žmonės iš visur suvažiavę. Senieji gyventojai yra išnykę. Vilnius už Kauną nėra senesnis savo visuomene. Po karo Vilnius buvo kaimas, privažiavo kaimiečių. Paskui atvažiavo ir iš Rusijos, ir iš kitur. Tikrųjų gyventojų juk beveik nebuvo, o Kaune buvo išlikę senieji gyventojai – prieškario, tarpukario karta. Buvo išlikę inteligentų, vaikščiodavo Laisvės alėja, moterys su juodomis pirštinaitėmis, vyrai su lazdelėmis, skrybėlėmis. Kaunas labai skyrėsi nuo Vilniaus. Ir dabar skiriasi. Bet yra toks savo vertės supratimas, kad „aš esu iš Kauno“. Vilniaus kauniečiai niekada nemėgdavo, Vilnius – mužikų miestas. Vilnius man vis tiek arčiau širdies. Kai čia atvažiavau, man jis buvo tarsi kaimas.
Dabar Vilnius tapo didmiesčiu, visokios spūstys, automobiliai, sunkus oras, triukšminga, mieste jaučiuosi areštuotas. Reikia laukti, kol pereisi gatvę. O čia (M. Martinaičio sodyba Vilniaus užmiestyje – aut. past.) nieko nereikia laukti, einu kur noriu. Dabar Vilnius yra sunkus miestas. Vilniuje susvetimėjimas, įtampa. Tu gali būti nepriimtas, išvytas. Neduok Dieve, tu ne čia atėjai.
Tie, kurie augo mieste, jį jaučia kitaip. Mieste žmonės namų neturi. Jie turi butus. Miestas jiems nėra tėviškė, nėra namai, miestas tik jų gyvenamoji vieta. Aš suprantu šių laikų jaunus poetus. Jie visai kitaip jaučia gyvenimą, savo kilmę. Tačiau viskas gerai, taip turi būti.
Turi ateiti nauja karta, be visų praeities kompleksų. Anų laikų žmonės labai kompleksuoti, nes buvo nuskriausti, ištremti, sunkiai gyveno, buvo persekiojami. Tiems žmonėms visa tai tebėra gyvenimas, o kai viskas pasitrauks į istoriją, tada viskas bus kitaip. Dar dabar žmonės gyvena nusistatę prieš kažką. Vienas prieš kitą, prieš valdžią. Žmogus vis dar negali atsipalaiduoti, jis gyvena kompleksais, o per juos labai sunku peržengti. Reikia suprasti tuos žmones, kurie yra įtarūs, nepakantūs, pikti. To nėra jaunojoje kartoje, tik tai jaunajai kartai nėra kur išlįsti, pasirodyti. Visos vietos užimtos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
