Taigi, mielasis skaitytojau, pateikiu dažniausiai užduodamų klausimų sąrašą. Jei ko nerasi (žinoma, kas susiję su tema), klausk komentaruose, o aš pasistengsiu lakoniškai atsakyti. Neagituosiu nei už, nei prieš, juk pats privalai pasirinkti, todėl pateiksiu tik faktus.
1. Dėl ko yra referendumas?
Pastarasis referendumas realiai dėl trijų klausimų: 1) Ūkinės paskirties žemės nuosavybės (čia nėra kalbos, apie sodus priemiesčiuose, sklypus pramoninei veiklai plėtoti ir t.t.). 2) Būsimų referendumų ribos (iniciatoriai siekia, kad norint surengti kitą referendumą užtektų ne 300 tūkst. parašų, kaip reikia dabar, o tik trečdalį, tai yra, 100 tūkst. piliečių parašų. Taip pat, kad referendumu priimti sprendimai būtų atšaukiami tik referendumu). 3) Žemės gelmių išteklių.
2. Ar pakils žemės kaina leidus ją parduoti užsieniečiams? Ar tai pakenks vietiniams ūkininkams?
Leisim ar neleisim žemės ūkio paskirties žemės įsigyti ne Lietuvos piliečiams, jos kaina kils dėl infliacijos (kas yra natūralus visos pasaulio ekonomikos reiškinys). Tikslingiau būtų klausti, ar toks leidimas sukeltų staigų kainų šuolį. Todėl neburkim iš kavos tirščių ir žiūrėkim į realius faktus:
Juridiniai asmenys (t.y., įmonės, bendrovės, žodžiu, verslai) ne vienerius metus gali Lietuvoje įsigyti žemės ūkio paskirties žemės ir ją naudoti taip kaip leidžia respublikos įstatymai. „Creditinfo“ duomenimis, nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą (ES) 2004 m. gegužę, iš 615 šalyje įsteigtų žemės ūkio veiklą vykdančių bendrovių, 44 buvo visiškai valdomos užsienio kapitalo akcininkų. Kaip visi žinome, didžiausius plotus visame išsivysčiusiame pasaulyje užima įmonės, o ne privatūs asmenys, nes taip sumažinama verslo rizika. Jei žvelgsime į žemės kainas, pamatysime, kad nors nuo 2004-ųjų jos paaugo, tačiau yra normalios, t.y., įperkamos ne tik labai turtingiems užsieniečiams, bet ir vietiniams žemdirbiams.
Kai kuriuose Europos valstybėse, kur žemių derlingumas ir sąlygos ūkininkavimui yra panašūs, kaip Lietuvoje, yra leidžiama visiems ES piliečiams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Kaip pavyzdį galime imti Latviją. Leidus įsigyti žemės kitataučiams, jos kaina nei drastiškai išaugo, nei vietiniai artojai buvo išstumti iš rinkos. Faktas tas, kad šalyje liko mažiau dirvonuojančios žemės.
3. Ar gyvensime kaip Šveicarijoje, jei sumažinsime parašų reikalingų referendumo inicijavimui skaičių?
Kiek vienas referendumas šaliai yra brangus malonumas. Štai praėjusiam referendumui dėl atominės elektrinės statybų Vyriausybė skyrė 2 mln. litų. Tačiau kaina galėjo ir padvigubėti, jei referendumas būtų surengtas ne kartu su praėjusiais rinkimais, o atskirai. Prastai įsivaizduojantiems skaičius pateikiu pavyzdį, kad vidutinis mokytojo atlyginimas (bruto) Lietuvoje 2013 m. II ketvirtį buvo 2595,4 Lt (Statistikos departamento duomenys), t.y., 31144,8 Lt per metus. Vadinasi, referendumo, vykstančio kartu su rinkimais, kaina yra lygi 64 mokytojų metiniam uždarbiui, o referendumo vykstančio atskirai nuo rinkimų kaina tolygi 128 mokytojų metinėms algoms ir šiokioms tokioms kalėdinėms premijoms.
Referendumų skaičius nėra tautos geros pagrindas. Galimybę spręsti referendumuose su šalies lygiu gali lyginti tik profanai, štai pavyzdžiui, Vokietijoje referendumai yra iš viso uždrausti (nes būtent tuo keliu į valdžią buvo atėję naciai su Adolfu Hitleriu priešakyje), tačiau jei vertinsime šalies išsivystymo rodiklius, nei pilietinės laisvės, nei demokratiškumas, nei ekonomika nėra prastoje padėtyje. Referendumo šalininkai dažnai kaip pavyzdį pateikia Šveicariją – daugiatautę šalį, kurioje dėl daugelio visuomenei svarbių klausimų yra vykdomi referendumai, bet pamiršta paminėti (ar tiesiog nežino), kad tuo metu, kai šalis pradėjo taip elgtis, ji buvo oficialiai tituluojama turtingiausia pasaulio valstybe, bet šiandien yra vos devinta.
Žinoma, teigti, kad taip nutiko tik dėl to, jog sprendžia visi piliečiai – būtų neteisinga, tačiau, nepaneigiamas faktas yra tas, kad kiekvienas, net ir labai išsilavinęs pilietis negali išmanyti visų valstybės vystymuisi svarbių klausimų. Na, mielasis skaitytojau, tik pagalvok, kaip atrodytų referendumo rezultatai, jei toks būtų buvęs surengtas dėl violetinio pedofilų klano pačiame kovos įkarštyje (na, tuomet, kai minia buvo apsupusi vieną Pakaunės namą).
Dar vienas faktas yra tas, kad kiek vienas referendumas reikalauja daug viešų diskusijų – televizijų, radijo kitų medijos kanalų eterio. Tad, jei visi bando viską spręsti, kas dirba visus kitus svarbius darbus?
4. Ar užsieniečiai, nusipirkę Lietuviškos žemės, ją galės prijungti prie kitos valstybės?
Žinoma, kad negalės. Visiems turintiems nuosavybę Lietuvos respublikos teritorijoje galioja ir galios Lietuvos respublikos įstatymai, tad joks Varšuvos lenkas negalės nusipirkti sklypo pasienyje ir jo prijungti prie savo tėvynės.
5. Kam užsieniečiai mokėtų mokesčius?
Vykdydami ūkinę veiklą mokesčius ES piliečiai mokėtų į Lietuvos respublikos biudžetą.
6. Ar nusipirkęs sklypą užsienietis galės ten išgauti gamtinius išteklius?
Reikia suprasti, kad norint Lietuvoje išgauti naudingąsias iškasenas (kasti žvyrą, pumpuoti naftą, žvalgyti dujų telkinius ir t.t.) reikia atitikti kriterijus, išvardintus Žemės gelmių įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose. Taip pat gauti leidimus Geologijos tarnybos. Paprastai tokie leidimai išduodami viešųjų konkursų keliu. Tad reziumuojant, jei nusipirkęs sklypą, po kuriuo slypi anhidrito klodai, nei užsienietis, nei Lietuvos pilietis nieko negalės išgauti, kol negaus visų reikalingų leidimų, t.y., situacija bus tokia, kokia yra ir dabar.
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje „Internetų karnavalas“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
