Pagrindinės visų skaitalų antraštės – smurtas, kančia, prievarta, nelaimės. Jei tektų viską surūšiuoti į kartonines dėžes, tai užtektų vienos dėžės – viskas blogai, daug dėžių - šlamštas, ir vokelio – tam, kas džiugu. Tikrai rašau ne tam, kad postringaučiau apie nuostabų pasaulį, kaip viskas gerai ir ko čia lietuviai rūgstate savo pačių sultyse. Ne, nors tai tiesa, mes užsiraugėme patys savose sultyse.
Man nerūpi tiesa – tai teisėjų darbas. O svarbiausia yra net ne tai, kad visiems viskas blogai, užverstas eteris naujienų – nusivylimų, bet žmonijos išlikimo klausimas, į kurį sukeltos visų mūsų kančios, sudėta visa neapykanta ir įniršis. Mūsų gyvenimą apsprendžia vienintelis klausimas, kuriame įsirėžia gyvenimas ir mirtis. Nuo čia viskas ir prasideda. Visi, kurie tik gauna tribūną, muša sau į krūtinę ir klausia to klausimo. Svarbūs valstybės asmenys, žvaigždės, mokslininkai, psichologai, išvertę akis, pasitelkę didžiausius proto galiūnus bei neišsemiamus piniginius aruodus, mušdami į krūtinę, mums viską paaiškina, kas kaip ir su kuo. Ir mes nurimstame, bent jau trumpam, pasiguodžiame, kad mums atsakė, sukramtė, reikėjo tik nugurkti. Tik kažkodėl nuo to sotesni nepasidarėme.
KODĖL? Kodėl vieniems taip sekasi, o man ne? Kodėl mane muši? Kodėl manęs nemyli? Kodėl nėra darbo? Kodėl valstybė kelia tokius mokesčius, o atlyginimų ne? Kodėl nukarpė pensijas? Kodėl Šapranauskas nusižudė? Kodėl? Kodėl? Kodėl? Visi protingi žmonės Jums, kaip matant, atsakys, jei ne žodžiu, tai raštu tikrai. Jei pasitaikytų taip, kad nežinotų, o tai būna išimtiniais atvejais, – per atostogas nubėgs pas kitus protingus žmones, kurie jiems patars. Vienu žodžiu, šiandien išgelbėta dar viena diena. Ar tikrai?
Aš lyg ir nekvailas žmogus, bet kad ir kiek beskaityčiau, bemąstyčiau, į šį klausimą žinau tik vieną atsakymą – TODĖL. Juk išties niekam nereikia atsakymo, jis seniai nugulęs ir pamirštas mūsų pačių sąmonėje, mes jį ir taip gerai žinome, tik reikia, kad kas primintų. Ką ir ruošiuosi padaryti. Tam skirsiu lygiai vieną pastraipą. Viską, ką skaitėte iki tol, išties suprasite iš kelių sakinių, o jei ne, reiškias, jums dar kartą reikia skaityti nuo pradžių, kol prisiminsite.
Visa, kas mes esame, kaip žmogus, apsprendžia trys dalykai: viltis, tikėjimas ir meilė. Jei nors vieno jų trūksta mūsų gyvenime, mes tampame sutrikusiu žmogumi, kuris klausia „kodėl“. Gyvenimas kaip jūros bangos mūša: jei pagausite rimtą, nejučia pradėsite šokti, kas kartą vis smagiau, kol vėl išsimušite. Visi mes stovime prie tos pačios jūros - vieni arčiau, kiti toliau, bet visi tame pačiame gyvenime, skiriasi tik mūsų šokis per bangas.
Žmogus gali išgyventi be meilės, kurį laiką. Atsiras pakaitalas, gyvūnėlis ar kas nors, kas pamalonina širdį. Sunkus bus šokis gyvenimo bangos mūša, bet visgi šokis. Žmogus degraduoja viduje, o neretai - ir išorėje, praradęs tikėjimą. Tada jis tik stovi prieš gyvenimo bangas, įsmeigęs tuščią žvilgsnį, o bangos muša jį iš visų pusių. Tai toli gražu nepavadinsi šokiu gyvenimo ritmu. Bet jis stovi. O dabar atimk iš žmogaus viltį. Kas lieka? Jei jo nepribaigs bangų mūša, tai pasiskandins pats.
Ką pastaruoju metu mes labai dažnai darome? Mes visi prisidedame prie tų, kurie praranda viltį, tikėjimą, meilę. Tik atėmus meilę ir tikėjimą žmogaus nepribaigsi, bet jau kai atimsi viltį – tai bus tik dar vienas savižudis ant kaklo pasikabinęs virvę. O mes tą puikiai mokame.
Palinkėjimas būtų toks, matyt, mums visiems. Atsimerkime plačiau, ištempkime ausis ir klausykimės gyvenimo bangų mūšos, nes tai - mūsų gyvenimas, skauda ne jam ar jai, skauda mums. Nepraraskime vilties, neapleiskime tikėjimo ir puoselėkime meilę. Nori būti pilnavertiškai laimingas (ekonomiškai, socialiai, dvasiškai, fiziškai ir t.t.), gali sau padėti, bet tu turėsi – įpūsti vilties kitam, suteikti tikėjimo praradusiam, o meilė ateis savaime.
Gyvenimo paradoksas – nebūsi pats laimingas, jei nepadarysi laimingų kitų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
