Gyvendamas Airijoje ir dirbdamas bare po 3 metų pajutau, kad aš sustojau ir niekas nesikeičia, tad pradėjau domėtis, kaip galėčiau vėl pradėti judėti ir išmokti kažką naujo.
Po ilgų ieškojimų susiradau Airijos barmenų asociaciją ir supratau, kad reikia pradėti nuo jos. Bet nebuvo taip lengva, kaip atrodė iš pradžių. Ne vieną kartą rašiau laiškus, kad noriu įstoti į asociaciją, bet atsako sulaukiau po gerų 8 mėnesių.
Barmenų asociacijos prezidentas Declanas Byrne'as susidomejo manimi kaip nenurimstančiu jaunuoliu, kuris niekaip nepasiduoda, ir pasiūlė sudalyvauti organizuojamame „Monin“ kokteilių čempionate. Tai buvo mano pirmosios varžybos, daug streso ir jokios patirties, varžantis tarp geriausiųjų. Be abejo iš manęs nieko gero ir negalima buvo tikėtis...
Po varžybų aš prisėdau prie stalo su D.Byrne'u, jis norejo sužinoti, ko aš noriu iš asociacijos: ar naudos, ar išmokti kažko naujo, tobulėti. Šis klausimas manęs nenustebino, nes labai daug kas bando naudotis asociacija kaip priemone pasireklamuoti.
Po pusantros valandos pokalbio aš palikau jam įspudį ir jis man pažadėjo pranešti apie barmenų oficialų susitikimą. Nuo tos dienos aš nepraleidau nei vieno susitikimo, kuris vykdavo ne ilgiau nei valandą, o į jį važiuoti man tekdavo 2 valandas į vieną pusę.
Aš sau pažadėjau, kad nesustosiu, kol tapsiu vienu iš tų geriausiųjų, skaitydavau gėrimų istoriją valandų valandom, ieškodavau ir studijuodavau vadovėlius. Dariau viską, kas tik įmanoma, kad tobulėčiau.
Po metų sunkaus darbo, Nacionaliniame Airijos čempionate iš 40 dalyvių papuoliau į finalinį 12-uką. Buvo neapsakomas jausmas ir dar didesnis noras sugrįžti, sudalyvauti vėl ir nepadaryti tų pačių klaidų. Vienas žmogus yra kažkada pasakęs, kad jokios klaidos nėra, jei mes iš jos pasimokome.
Ir tada prasidejo rezultatai – vis dažniau papuldavau i varžybų finalus, kol vieną karta laimėjau savo pirmąsias varžybas. Tai buvo „Aer Lingus Coctail Championship“. Prizas buvo nepakartojamas – du bilietai verslo klase (vertė iki 12 tūkst. eurų, t.y. 41,3 tūkst. litų) su „Aer Lingus“ bet kur, kur jie skrenda.
Dar po metų vėl dalyvavau nacionaliniame Airijos čempionate ir šį kartą nugalėjau. Buvo labai daug dziaugsmo, bet tuo pačiu ir streso bei atsakomybės, nes šį kartą teko keliauti į Pasaulio čempionatą atstovauti Airijai. Turėjau 7 mėnesius pasiruošti – daug darbo, streso, nervų, dešimtys kilogramų vaisių išmesta, kad tik atidirbčiau papuošimus.
Visada buvau užsispyręs ir žinojau, ko noriu. Netgi dabar su šypsena prisimenu: važiuojant į pasaulio čempionatą žmonės man patarė mėgautis kelione, o aš atsakydavau: „Pasimėgausiu, kai grįšiu, aš noriu medalio ir aš jį parsivešiu.“
Tai štai, aš – Pietų Afrikoje, tarp geriausių pasaulio barmenų. Jų – daugiau kaip 120, iš daugiau kaip 60 valstybių. Tai buvo psichologiškai sunkiausia savaitė, nes šiose varžybose tu atstovauji ne save, o šalį. Labai sunki našta ant pečių.
Visą savaitę kiekvieną laisvą minutę praktikavausi – juk menkiausia klaidelė ir tu prarandi taškus, nepadarysi per skirtą laiką, pamiršk medali - bus prarasta per daug taškų. Kiekvienas lašelis prapiltas ar nukritęs ledukas, blogai suorganizuota darbo vieta – visur prarandi taškus.
Spalio 3-oji, čempionato diena. Pamenu, kai jau reikėjo eiti į pasiruošimo kambarį, pradėjo tirpti rankos, pirštai ir koja, nežinojau, kas darosi. Jau pradėjau galvoti: viskas, nervai pražudys. Bet paskutinę minutę susiėmiau ir susikoncentravau į darbą, nekreipiau dėmesio į nieką aplink.
Pirmiausia duodama 15 minučių pasiruošti 6 papuošimus ir susiruošti visus įrankius, gėrimus ant padėklo, kad būtų galima eiti ant scenos. Patikėkite manim, tos 15 minučių yra mažas lašelis, kai tau reikia kurti meną iš vaisių ir daržovių, o standartai pasaulyje yra labai aukšti. Ačiū Dievui, spėjau, neviršijau laiko, net baigiau minute anksčiau. Čia turbūt dėl to, kad paskutines dvi savaites papuošimus praktikuodavausi po porą valandų per dieną.
Toliau – scena. Ir štai aš jau ruošiuosi savo darbo vietą, vedėjas klausia, ar visi pasiruošę, jei taip, – pradedam.
Tai buvo mano pačios ilgiausios 7 minutės. Padariau vieną klaidelę ir praradau du taškus, nes nukrito mažas ledukas ant žemės. Nors pasirodžiau labai gerai, labai pykau ant savęs už tą klaidą...
Maždaug po 3 valandų buvo skelbiami rezultatai: kviečia į sceną long drink kategoriją, visus dalyvavusius. Kojos dreba, nežinau ko tikėtis. Vedejas sako: „Bronza atitenka Kiprui.“ Tada aš dar labiau susisieloju.
O tada vedėjas pasakė: „Medalis keliauja iš vienos salos į kitą – Edvinas Rudzinskas iš Airijos pasiima sidabrą!“
Niekada nepamiršiu to momento, to pasitenkinimo. Didžiuodamasis parvežiau medalį į šalį, kuriai atstovavau, ir dar kartą įrodžiau, kad aš tikrai ne iš kelmo spirtas.Po kelių dienų sužinojau rezultatus – mane nuo aukso skyrė vos du taškai.
Užsibrėžiau naują tikslą – grįžti į pasaulio čempionatą ir pasiimti, kas priklauso man – auksą :).
Pagaliau stresas atlėgo ir už dvieju savaičių galėsiu skristi į Amsterdamą pamatyti žymųjį „Bols House“ – didžiausios pasaulyje likerio kompanijos namus ir barmenų mokyklą. Tai yra dar vienas laimėtas prizas „Bols“ kokteilių čempionate.
Visus mano metus, viską, ka aš praktikavausi, dalinausi su visais nuo pirmųjų kokteilių, galite pamatyte mano „Facebook“ paskyroje.
Esu labai dekingas Airijos barmenų asociacijai ir mūsų didžiausiam rėmėjui Edwardui Dillonui. Jie remia nacionalinį Airijos čempionatą ir mus, barmenus, kad galėtume išvažiuoti ir atstovauti šaliai pasaulio čempionate.
Tikiuosi, kad vieną dieną išvysime ir Lietuvos barmenų asociaciją, kuri siųstų mūsų barmenus atstovauti Lietuvai pasaulio čempionate.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
