Kitą dieną vyras pasakė, kad ta mašina tebestovi. Tada, važiuodama pasiimti vaikų, lėtai pro ją pravažiavau. Matėsi atlošta vairuotojo sėdynė ir užtrauktas rankinis stabdys. Jei būčiau pažiūrėjusi į kitą pusę, būčiau pamačiusi jį... Bet dėmesys buvo sutelktas į automobilį. Nelipau jo apžiūrėti. Kažkoks negeras jausmas nusmelkė. Vakare su dukra išėjom pabėgioti po pušyną. Kažkodėl tikėjausi pamatyti žmogų paklydusį ar suklupusį kur. Pribėgusi tą pušynėlį dar atidžiau dairiausi, nes jis netoli tos paliktos mašinos. Ir pamačiau tamsiu rūbu vyriškį.
Man pasirodė, kad jis stovi atsirėmęs. Bet labai ramiai. Tada sušukau paskui bėgusiai dukrai, kad bėgtų atgal. Pirma mintis buvo, kad koks iškrypėlis. Pasileidau ir aš bėgti.
Kai atsisukusi pamačiau, kad žmogus iš pušynėlio neišėjo, supratau, kad gal jis ne stovėjo, o kabėjo... Grįžusi pasiunčiau vyrą pažiūrėti, kas ir kaip. Jis paskambino, pasakė, kad kabo. Tada nuvažiavau pasitikti policijos, nes navigacija į mūsų vietovę neatveda.
Kadangi dukra paauglė, ši situacija aptariama šeimoje. Man, kaip mamai, neramu, ir norisi, kad mano vaikas savižudybės nevertintų kaip normos, kaip vieno iš sprendimo būdų, kai sėkmė nusisuka.
Man pačiai šis įvykis sukėlė liūdesį. Nuoširdžiai gaila to vyriškio. Jam turėjo būti labai blogai, kad ryžtųsi savižudybei. Nesmerkiu, neteisinu. Tiesiog labai gaila. Jo ir jo artimųjų. Nekaltinu to žmogaus dėl jo poelgio. Ir artimieji nekalti.
Tiesiog vis dar nemokame kalbėtis, išgirsti kito, pajausti jo nerimo.
Kalbėkimės. Spręskime visi kartu problemas. Gyvename nuostabiais laikais. Šiuolaikinės medicinos galimybės neribotos. Galima pagydyti ne tik vėžį, bet ir depresiją, turime superinių psichologų ir psichiatrų...
Net jei šiandien situacija visai sumauta, tai juk kalbėdami, dalindamiesi mes galime ją pakeisti ir kažkada tikrai viskas bus gerai.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
