Kai 2018 m. rugsėjį teko lankytis Prizreno mieste Kosove, sau pasakiau – aš čia grįšiu. Tai miestas, kurio ore tvyro rytietiška dvasia, miestas, kuriame adhanas (pas musulmonus – kvietimas į maldą. – Red.) susipina su bažnyčių ir cerkvių varpų dūžiais, jį supa dangų siekiantys kalnai. Jame nuostabūs, draugiški, itin šilti žmonės.
Tai vieta, kur siela tarsi pereina į kitą lygmenį, į kažkokį paralelinį pasaulį. Tuomet Prizreną išvaikščiojau skersai ir išilgai, todėl nusprendžiau, kad šiame mieste praleisiu ne daugiau nei porą valandų – tiesiog pavaikščiosiu centrine gatve, kavinėje suvalgysiu bureką (sluoksniuotos tešlos pyragas su aviena) ir išgersiu airano (ožkų pieno raugintas gėrimas), pažiūrėsiu į kitus žmones.
Kaip pasiekti Prizreną? Ogi tiesiai per aplink. Dėl kelių valandų pasivaikščiojimo nusprendžiau aplankyti ir tarpinius taškus – Belgradą, Skopję, Škoderį, Podgoricą, Sarajevą ir Zagrebą. Kelios dienos kelionės planavimo, ir štai liepos 30-ąją startas.
Lenkija. Vengrija. Slovakija. Rumunija. Serbija. Kadangi iki pirmo taško važiuoti buvo toli, nusprendžiau tarpinę stotelę padaryti Košicėje, Slovakijoje. 3 val. ryto išvykus iš Vilniaus, į vietą atvykau apie 15 val. – Vilnius–Balstogė–Liublinas–Košicė. Nakvynė bendrabučio tipo viešbutyje daugiau gal nuvylė nei pradžiugino.
Per „Booking“ užsakyta nakvynė nebuvo tokia, kokios tikėjausi, o ir oras buvo labai prastas, todėl vakarą praleidau viešbutyje. Kitą rytą kirtau Rumunijos sieną, pavažiavau šiek tiek Rumunijos teritorija ir atvykau į Serbiją. Stebuklingu būdu pavyko įvažiuoti į Serbiją per kelias minutes (kaip paskui išaiškėjo, kartais sienos kirtimas trunka 4–6 val.).
Ir štai Belgradas. Įsikūręs viešbutyje patraukiau link vienos didžiausių cerkvių pasaulyje. Tai įspūdingo dydžio statinys. Gaila, kad cerkvė uždaryta, tačiau apžiūrėti ją iš išorės – ne mažiau įspūdingas dalykas. 20 minučių pagrindine gatve, ir atsiduri Belgrado pilyje. Ar tai įspūdinga? Na, iš dalies taip, nes pilis yra kalne, ant upės kranto, bet tik tiek. Kai man kažkas sakė, kad Belgradą galima apžiūrėti per 2 val., netikėjau, tačiau iš tiesų – senamiestis nedidukas, bet labai mielas sielai.
Kas krinta į akį? Akivaizdi draugystė su Rusija. Daugelyje vietų galima pamatyti „draugo Putino“ plakatų ir plakatų apie „brolystę su Rusija“.
Ką verta pamatyti Belgrade? Kunigaikščio Michailovo gatvė, Kalemegdano pilis, Respublikos aikštė, Skadarlijos gatvė, Šv. Savos cerkvė, Belgrado katedra.
Biudžetinio viešbučio kaina – 9–15 eurų su pusryčiais netoli miesto centro. Degalai kainuoja apie 1 eurą už litrą. Dauguma magistralių – mokamos, tačiau mokestis už, tarkime, 80–100 km atkarpas neviršija vieno euro.
Serbija. Šiaurės Makedonija. Trečia kelionės diena prasidėjo kelione į Skopję, Šiaurės Makedonijos sostinę. 600 km nuostabaus kelio, ir atsiduri tokioje šalyje, apie kurią mažai kas žino, – ji nėra labai turistų lankoma šalis. Taip rašė spauda. Tačiau man turistų pasirodė tikrai nemažai. Puikus viešbutis su kondicionieriumi už 9 eurus – juokinga kaina.
Paragavęs „tavče gavče“ (nacionalinis Šiaurės Makedonijos patiekalas) patraukiau pažiūrėti didžiausio pasaulyje kryžiaus, esančio ant kalno. Taip, kryžius tikrai įspūdingas. Toks pat įspūdingas ir Skopjės senamiestis – granitu kloti šaligatviai, be proto didelė Aleksandro Didžiojo statula, įspūdingas akmeninis tiltas ir ten, už tilto, esantis „turkų miestas“ – mečetės, arbatos aromatai, hidžabai: pasijunti tarsi Turkijoje.
Itin malonūs žmonės, žemos kainos kavinėse. Ką verta aplankyti? Motinos Teresės gimtieji namai, senamiestis, akmeninis tiltas, turkų kvartalas. Biudžetinio viešbučio kaina – apie 8–12 eurų su pusryčiais netoli miesto centro. Degalai kainuoja apie 0,9 euro už litrą. Keliai nemokami.
Šiaurės Makedonija. Kosovas. Albanija. Juodkalnija.
Valanda kelio nuo viešbučio, ir tu jau Kosove – jauniausioje Europos valstybėje. Puiki magistralė iki pat Prizreno – mano kelionės tikslo. Iki Prištinos nevažiavau, nes ją esu jau apėjęs, važiavau tiesiai į Prizreną – miestą, kurį po lygiai dalijasi musulmonai, krikščionys, stačiatikiai, romai, goraniai.
Apie Prizreną rašiau teksto pradžioje, bet labiausiai mane sužavėjo, kaip kiekvienos religijos atstovai bando kuo garsiau pakviesti savus į savo maldos namus – varpų dūžiai susipina su musulmonišku adhanu, ir tas stereogarsas sukuria įspūdį, kad atsidūrei kažkur ten. Kažkur anapus. Puikiausi sotūs pietūs miesto centre kartu su pačia skaniausia kava – 1,5 euro.
Pasaulyje esu daug kur kavos ragavęs, bet taip skaniai, kaip padaro kosoviečiai, dar niekur neteko. 2 valandos pasivaikščiojimo, ir siela atsigavo. Galima keliauti toliau. Už keliolikos kilometrų nuo Prizreno prasideda Albanija. Kelionė per kalnus – dar vienas nuostabus dalykas.
Iš karto kirtus Kosovo ir Albanijos sieną prasideda 40–50 km pakilimas į kalnus, o vėliau tokio pat ilgio nusileidimas – naujai atidaryta magistralė, puikios kokybės kelias, 3 valandos įspūdžių, ir įvažiuoji į Juodkalniją. Podgorica nėra labai turistų lankomas miestas ir suprantama, dėl ko – ten tiesiog nėra ką žiūrėti.
Rotušės bokštas ir seniausias Balkanuose tiltas per upę. Viskas. Todėl grįžęs į viešbutį skaitau internete apie kitą įspūdingą objektą – kalbama, kad kelias iš Juodkalnijos į Bosniją ir Hercegoviną yra gražiausiais pasaulyje. Ką verta aplankyti Prizrene? Tiesiog pasivaikščioti senamiesčiu, pakilti į ant kalno esančią pilį.
Biudžetinio viešbučio kaina – apie 8–15 eurų su pusryčiais netoli miesto centro. Degalai kainuoja apie 0,80 euro už litrą. Keliai nemokami. Prieš įvažiuojant į Kosovą automobiliui privaloma nupirkti draudimo polisą už 15 eurų.
Juodkalnija. Bosnija ir Hercegovina. Kad ežerai čia neįprastai skaidrūs ir nuostabios spalvos – tiesa. Kelias link Bosnijos ir Hercegovinos yra toks, kad norisi stoti kas minutę ir fotografuoti viską iš eilės: kalnai, uolos, salos, skardžiai, prarajos – kažkas įspūdingo. Akis mato tai, kas tikriausiai būna tik pasakose.
Mratinjės užtvanka – įspūdingo dydžio: pažvelgi žemyn – kilometro gylio bedugnė, pažvelgi aukštyn – kelių kilometrų aukščio kalnas. Įvažiavimas į Bosniją ir Hercegoviną – labai sudėtingas. Automobilių nedaug, tačiau šias abi šalis jungia labai ilgas tiltas, kuriuo gali važiuoti tik 1 automobilis. Tad pralaukus 1,5 val. prie sienos tenka važiuoti mediniu labai siauru tiltu. Įvažiavus į Bosniją ir Hercegoviną pasitinka siaubingas kelias: iš kairės pusės praraja, o asfaltas kur ne kur.
Ir taip turi važiuoti kone 20 km. Tačiau greitai prastą kelią keičia geras ir nuostabūs vaizdai – kalnai, slėniai, upės. Ir štai Sarajevas. Tai miestas, kuris labiausiai nukentėjo nuo Jugoslavijos karo, tačiau randų nematyti – pigu, gražu, rytietiška. Siauros gatvės, adhanas ir ta rytietiška dvasia.
Ką verta pamatyti Sarajeve? Senamiestis, Sebilijo fontanas, mečetės, būtina atrakcija – pakilti lyno keliu į kalną, iš kur atsiveria nepakartojamas vaizdas. Biudžetinio viešbučio kaina – apie 8–15 eurų su pusryčiais netoli miesto centro. Degalai kainuoja apie 1 eurą už litrą. Keliai nemokami.
Bosnija ir Hercegovina. Kroatija. Vengrija. Lenkija. Iš Bosnijos ir Hercegovinos patraukiau link Zagrebo. Pusdienis Zagrebe, o kitą dieną per Budapeštą pasiekiau Krokuvą. Nakvynė Krokuvoje ir link Lietuvos.
Kas svarbu keliaujant?
Pirma. Svarbiausia – pasas ir asmens tapatybės kortelė. Į Kosovą įvažiuoti reikia paso ir pase dedamas antspaudas. Jei Serbijos muitinėje pamato, kad esi buvęs Kosove, anuliuoja tuos antspaudus ir kviečia į apklausą. Todėl Serbijos muitininkams pateikiama asmens tapatybės kortelė.
Antra. Automobilio draudimas – žalioji kortelė. Įvažiuojant į kiekvieną ne Europos Sąjungos šalį muitininkai tikrino žaliąją kortelę, ar ji galioja toje šalyje.
Trečia. Degalų pylimo subtilybės – Serbijoje pili pats, bet pinigus duodi lauke dirbančiam personalui, Kosove pačiam pilti draudžiama. Degalinių visose šalyse labai daug.
Ketvirta. Už mokamus kelius visur galima atsiskaityti kortele arba vietine valiuta.
Penkta. Kosove, Juodkalnijoje oficiali valiuta – euras. Visur kitur mielai eurus priima ir už prieinamą kursą.
Šešta. Visi viešbučiai rezervuojami per populiarias paieškos sistemas, tokias kaip booking.com arba hotels.com. Būtina atkreipti dėmesį į viešbučio reitingą ir būtinai imti kambarius su oro kondicionieriumi, nes vasarą tose šalyse tikrai labai karšta. Ar brangu? Ne. Serbija, Kosovas, Šiaurės Makedonija, Juodkalnija, Albanija, Bosnija ir Hercegovina gana pigios šalys. Pakelės kavinėse sočiai galima pavalgyti už 5–8 eurus.
Kiek laiko skirti pažinčiai? Mano planas buvo susipažinti su šių šalių sostinėmis. Todėl draugo patarimas, kad ryte keliauji, per pietus įsikuri viešbutyje, po pietų skiri laiko miestu pažinti, pasiteisino. Išskyrus Podgoricą, visas sostines ir miestus galima apžiūrėti maždaug per pusdienį.
Ar keliaučiau dar kartą? Taip. Tik gal nuo Skopjės užvažiuočiau į Salonikus, Graikiją. Jie visai netoli.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
